XIII a. paskutiniajame dešimtmetyje sukurtos kronikos, XIV a. nuorašo - Rygos ir XV a. nuorašo - Heidelbergo rankraščio pagrindu sudarytos, vėliau pavadintos ir mums žinomos kaip Eiliuotoji Livonijos kronika, įrašai apie Žiemgalą ir žiemgalius prasideda šitaip:
<…> Šalia yr kiti pagonys,
Kurie žmonių daugybę turi.
Vadinasi gi jie žiemgaliais (Semegallen).
Jie plačiai kraštus terioja
Ir mažai jie tiems palieka,
Jei įveikt kuriuos jiems sekas. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 201; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 48).
Beužsimezganti lietuvių ir vakarų žiemgalių karinė sąjunga prieš Livoniją, 1217-1218 m. leidžia lietuviams laisvai judėti per Žiemgalą, žygyje į estų žemes.
<…> Per žiemgalių (Semegallen) brovės kraštą,
Ko lig šiol nebuvo buvę
Ir vargu ar bus dar greitai. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 218; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 72).
1228 m. rugpjūčio 18 d. kuršiai ir žiemgaliai užima Rygos pašonėje įtvirtintą Daugavgryvos (Diunamundės) pilį, nusiaubia ten buvusį vienuolyną bei išžudo jo vienuolius. Atsakydami į šiuos veiksmus, magistro Folkvino suburta galinga kariuomenė įkandin įsiveržia į Žiemgalą.
<…> Folkvinas, magistras, liepė
Jiems žygiuot prieš žiemgalius (Semegallen).
Tuo metu jisai norėjo
Keršto žygį padaryti.
Su kariuomene galinga
Į jų kraštą įsibrovė.
Rado Viestartą, karalių (Vester den konic),
Su minia prieš bežygiuojant.
Dievas gelbėjo savuosius
Nuo pagonių, tam buvo laikas.
Mūšis čia įvykt turėjo,
Žiemgaliai išdidūs stovėjo,
Strėlėm šaudyti pradėjo,
Kaip tai daroma iš pradžių.
Strėlių daugybė skraidė,
Vokiečiai atsišaudė.
Mūšyj tūkstantis pagonių
Ir dar šeši šimtai žuvo,
Likusieji atsitraukė.
Magistras tris savaites
Jų krašte svečiu išbuvo.
Ką tai reiškia, tie težino,
Pas kuriuos atjojęs buvo.
Kur svetys paliepti gali,
Šeimininkui – sunkios dienos.
Krikščionys po to garbingai
Pasuko namų pusėn.
Varė iš ten gausų grobį,
Vyrus, moteris, vaikus.
Ir viską, ką tik rado,
Namo jie sau gabeno.
Maldininkai laivais plaukė,
Dievo rankos lydimi,
Sielas jų Jisai tegelbsti
Ar jie gyvi, ar negyvi.
Karalius Viestartas (Vesters) liūdėjo.
Bet kai metai kiti atėjo (1229 m.),
Jis, kariuomenę surinkęs,
Nužygiavo Ašeradėn (į Aizkrauklę).
Brolių kraštą nuteriojo,
Prisiplėšė gero grobio,
Žygis suteikė jam džiaugsmo.
Brolis Markvartas tada buvo
Vietininkas šios pilies.
Žinia nebuvo jam džiugi,
Tačiau, deja, tiesa skaudi.
Tuoj pasiuntinius aplink siuntė
Pas latvius ir pas lyvius.
Su jais norėjo jis likti
Ar laimėje, ar pražūty.
Jis padėt norėjo vargšams,
Kurie suimti ten buvo.
Veikti gerai išties mokėjo,
Esant padėčiai rimtai.
Tad ir sektis jam turėjo.
Žiemgaliai jau varė grobį,
Kai sekti juos pradėjo
Brolis Markvartas su savaisiais.
Jis galėjo kęsti skausmą,
Kad krikščionis išvaduotų.
Sekė tol, kol juos atrado
Prie ugniavietės ankstų rytą.
Žiūrėkit, ką saviesiems sakė!
„Atminkit, jūs, didvyriai,
Kad jūsų kūnas, jūsų kraujas
Prieš jus čia surišti.
Štai šitą valandą
Negailėkime gyvybės,
Moteris, vyrus vaduokim“.
Žodžiai šie visiems patiko,
Ir visi labai įširdę
Mūšį tą tuojau pradėjo.
Jie žaizdas gilias tiems kirto
Ietimis ir kalavijais.
Į kovą stojo jie
Su Viestarto būriu stipriu.
Gynėsi jų penki šimtai,
Išmušė jie visus juos.
Pats karalius vos pabėgo,
Į rankas gintis paėmęs
Paprastą nuodėgulį.
Brolis Markvartas tą pastebėjo
Ir skubiai jį užpuolė,
Jį vieną pasirinkęs.
Bauerbache jis buvo gimęs,
Tikras riteris kilme,
Ir savo garbę išsaugojo jis.
Jį garbina ne vienas vyras
Ir aš jo sielai linkiu gero!
Per toli jį nunešė žirgas:
Viestartas trenkė jam per veidą,
Išmušė jam dantis,
O pats pilin paspruko.
Markvartui nebuvo linksma,
Kad tas nuo jo šitaip ištrūko.
Dievą garbino krikščionys,
Jie kalbėjo: „Velnio juokas
Teko nūnai stabmeldžiams.
Tuo tarpu mūsų Sutvėrėjas
Pasirodė gailestingas“.
Vyrus, moteris, vaikus
Iš nelaisvės išvadavo,
Didį grobį jie atgavo;
Žirgus ir šarvų daugybę,
Daug markių vertės turi tai. <...>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 222-223; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 78-80).
Epizodas iš Eiliuotosios Livonijos kronikos, apie Kristaus kariuomenės brolių, kryžininkų ir jų sąjungininkų pirmą kryžiaus žygį į Lietuvą ir visišką jų sutriuškinimą 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje.
<...> Gyvasties man gaila vyrų,
Kurie nesigindami žuvo.
Daugel blaškės jų pakrikę
Ir namo pasprukti bandė.
Tuos žiemgaliai (Semegallen) sekiojo
Ir žiauriai juos maitojo; <...>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 225; Livländishe Reimchronik/Atskaņu Hronika, 1998: 83).
Reorganizuotas Ordinas ir naujai paskirtas magistras kelia nerimą artimiausiems jo kaimynams.
<…> Jie kalbėjo: “Jei tas vyras Su draugais savaisiais gali
Taip draugiškai sugyventi,
Mes atsargūs turim būti,
Nes tik tai atneš mums gėrį.
Jei jis savo priešišką jėgą
Į mus nukreipti pamėgintų,
Nuostoliai mūsų didėtų”.
Tad lietuviai ir žemaičiai,
Prisilaikydami šių žodžių,
Ginkluotis tuoj pradėjo.
Ir žiemgaliai (Semegallen) greit išgirdo,
Koks narsus yra magistras;
Jie arti prie jo gyveno. <…>
(LII Mindaugo knyga, 2005: 244; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 111).
Didelės livoniečių karinės pajėgos 1250 m. surengia siaubamąjį žygį į Mindaugo Lietuvą, žemaičius ir Žiemgalą.
<…> Ir kuomet kariai ant lauko
Įsikurdino stovyklą,
Kaip kad patarė magistras,
Šis prabilo: “Gailestingas Dieve,
Vienas tu mane tegelbsti,
Noriu žygį aš surengti
Prieš lietuvius ir žemaičius.
Tad mane tu palydėki
Prieš nedorėlius žiemgalius (Semegallen),
Kurie mūsų yra kaimynai,
Kad nugalėti juos galėčiau
Ir tau tarnaut priversčiau. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 245; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 112).
<…> Magistras Andrius liepė
Savo broliams pasakyti,
Kad žygiuot yra sumanęs
Į žiemgalių kraštą.
Ta mintis visiems patiko.
Žinios, kad liaudis ginkluotųs,
Siųstos šen ir ten greituoju.
Greit kariuomenė atjojo.
Magistras ir jo broliai,
Ir liaudis, ir piligrimai
Pakilo į tą žygį,
Tiesiai į žiemgalių kraštą.
Kai tą šalį jie pasiekė,
Pilnas rankas grobio priplėšė.
Daug žiemgalių jie nukovė,
Kaip knyga ši jums apsako.
Magistras savo riterišką būrį
Šen bei ten aplinkui siuntė,
Kur pagonis tik pamatė.
Taip tą šalį nuteriojo,
Vienur šiandien, kitur ryt,
Ir pagonys nežinojo,
Ką jiems liko dar daryt,
Taip tikrai sakyti galim.
Žiemgaliai nieko nelaukę,
Tarpu savęs pasitarę,
Žinią magistrui siuntė
Ir tokią taiką siūlė:
Duoklę tuoj pradės mokėti
Ir taikoj gyvens su broliais.
Magistras tą išgirdęs,
Širdyje tuojau pradžiugo.
Ir jis priėmė žiemgalius,
Duoklę jie mokėjo uoliai. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 247; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 115-116).
1256 m. žiemgaliai verčiami atlikti karinę prievolę magistro Anono žygyje į Žemaitiją.
<…> Estų, latvių, lyvių
Nereikėjo kviesti,
Jie jau buvo pasiruošę
Džiaugsmingai išžygiuoti.
Kariuomenei susirinkus
Traukė į žiemgalių žemę.
Kai jie šalį tą pasiekė,
Magistras žiemgaliams liepė,
Kad kartu žygiuotų.
Nenorėjo jų palikti,
Patiko jiems ar nepatiko
Drauge žygiuot turėjo. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 257; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 131-132).
<…> Ir kuršiai tuokart be gėdos
Į savo šalį grįžo,
Prisiplėšę daug gėrybių.
Kai kariuomenė atėjo
Į žiemgalių kraštą,
Magistras ir žiemgaliams
Padėkojo už pagalbą. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 259; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 134).
1258 m. telkiama kariuomenė prie kuršių Vartajų pilies.
<…> Tuoj prieš juos (lietuvius) į žygį kėlės,
Su magistru čion atėję,
Kuršius su savim paėmę.
Dalyvavo ir žiemgaliai,
Kraštą jie gerai žinojo.
Kariuomenė buvo išrikiuota,
Kad su pagonimis geriau kovotų. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 268; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 149).
Tais pačiais metais prasideda žiemgalių sukilimas. Žiemgaliai atsikrato ordino ir Rygos arkivyskupo valdžios.
<…> Neilgai trukus taip nutiko,
Kad žiemgaliams patiko
Vienas bjaurus patarimas,
Kurį jie darbais įgyvendino.
Mat jų didelė dalis
Atsimetė nuo krikščionybės.
Garbingas vyras Skabys (Schabe)
Žiemgalius (Samegallen) įkalbėjo,
Kad jie vaitų turto
Jokiu būdu neatimtų
Ir jiems saugiai leistų
Iš jų krašto išsikraustyt.
Taip jie taiką nutraukė
Su krikščionim sudarytą.
Skabio patarimas
Žiemgaliams patiko.
Žodžių jo tuomet paklausę,
Pasiuntinius tuoj jie siuntė,
Kad Žiemgalos pareigūnai
Akimirksniu susirinktų.
Čia visiems paskelbta buvo,
Kad šį kraštą jie paliktų.
Kartu nurodyta jiems buvo
Daugiau čia nebegrįžti.
Jie tuojau Rygon atvyko
Ir pasakė, kas nutiko.
Magistras brolius kvietė,
Kurie Rygoje gyveno,
Jiems kalbėjo: “Broliai, patarkit,
Ar man siųsti šitą žinią
Vaitams ir komtūrams,
Kad pas mus atvyktų skubiai”.
Broliai tarė: “Pageidaujam,
Kad tuojau, nelauktum nieko,
Dieną naktį paskubom
Siguldon, Estijon
Ir Ašeradėn kas nujotų”.
Pasiuntiniai greitai išjojo
Pas vaitus į kelionę,
O kartu ir pas visus komtūrus.
Ir jie greitai ten nuvyko.
Paskelbus šitą žinią,
Pareigūnai tuojau Rygon atvyko.
Kai magistras juos pamatė,
Pasisveikino ir tarė:
“Mums reikia pasitarti,
Nes žiemgaliai atsimetė”.
Magistras, kaip ir priderėjo,
Visus brolius sušaukė
Kurie tuomet Rygoj gyveno.
Ir jiems ten pranešė
Naujienas apie žiemgalius,
Kaip jie vaitus visus
Iš savo krašto išvarė
Ir taikoj gyvent nenori.
Jis patarimo jų paprašė.
Tie kalbėjo: “Magistre,
Pilį jų krašte statyki,
Taip juos greitai suvaldysi”.
Magistras su tuo sutiko noriai,
Ką jam pasiūlė broliai.
Jų krašte jis pasirįžo
Pilį pastatyti žiemą.
Pasitarę jie nedelsė
Ir kiekvienas paskubomis
Raitas greit namo išjojo.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 272-273; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 155-156).
1258-1259 m. Ordino magistras surengia žiemos žygį į Žiemgalą.
Kai tiktai žiema atėjo,
Viskas buvo jau suruošta.
Magistras nuo to neatleido
Vyskupo nė vieno,
Kiek tiktai krašte buvo,
Jų pagalbos reikalavo.
Šio prašymo jis nesigėdijo,
O anie mielai padėjo.
Visi vaitai taip pat atėjo
Pakviesti į Rygą.
Jie linksmi dėkojo Dievui,
Kad į žygį prieš žiemgalius
Jie netrukus turės eiti.
Ir iš Talino atvyko
Karaliaus vyrai. Džiaugėsi jie,
Kad žygyje dalyvaus.
Niekas Jarvės apskrityje
Tuo metu nepasiliko:
Kai tik pašaukė, atvyko.
Iš Sakalos ir iš Palės
Taip pat visi atėjo,
Kas tiktai žygiuot galėjo.
Ir lyvių, latvių būriai
Atkeliavo į Rygą klusniai.
Ir kariuomenė gana anksti
Iš apskričių susirinko.
Priimti maloniai buvo
Kaip svečiai tikrai garbingi.
Magistras pats pas juos atjojo
Ir jų nakvyne pasirūpino.
Su didele meile tas buvo daryta.
Magistras kitos dienos rytą
Dalį brolių pasiėmęs,
Aplankyti išsiruošė
Tuos, kurie už krikščionybę
Ir dėl savo sielos čia atėjo.
Išsirinkęs jų geriausius
Tarė jiems kuo maloniausiai:
“Ponai, nuolatos atminkit,
Kad skaudžiai gelti priešams turim.
Čia viskas jau yra paruošta,
Pilies atsargos parūpintos,
Kas tik yra reikalinga,
Viskas čionai surinkta.
Jei įvyks, kaip aš norėsiu,
Naują pilį mes turėsim,
Ji stovės žiemgalių krašte.
Jūsų pagalbos aš prašau,
Patarimą savo duokit,
Kaip atsargas ten nugabenti”.
Vienas narsus riteris tarė:
“Magistre, daug rogių
Turi latviai, lyviai;
Nemažai jų turi estai.
Mažesniems ir didesniems
Padalinkit, kiek kam tinka,
Juk svarbus yra dalykas,
Kurį mums dabar apsakėt”.
Magistrui patarimas patiko,
Maistas greitai buvo padalintas.
Ir kariuomenė kelionę
Į Žiemgalą pradėjo.
Visi pralinksmėjo,
Kurie su magistru ten ėjo.
Kuršių vėliava taipogi
Matėsi plevesuojant,
Ir jie žygy dalyvavo.
Džiaugėsi sau magistras
Ir riteriai kartu su juo.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 273-274; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 156-158).
Tuo metu jie nužygiavo
Į lauką prieš Tervetės (Terweten) pilį;
Palapines jie ten išskleidė.
Bet žiemgaliai nesutriko.
Stiprino griovius ir vartus,
O krikščionys tuo tarpu
Lauke toliau stovėjo,
Galingus gamino bokštus
Ir prie pilies juos stūmė.
Silpnaširdis sudrebėtų,
Jei tą savo akimis regėtų,
Tikrą tiesą aš sakau.
Lig pat griovio stūmė bokštus,
Tuojau šturmas prasidėjo,
Galingas ir stiprus,
Daug kam jis įkyrėjo.
Puolimas tęsės visą dieną,
Ietys į abi puses skriejo.
Žiemgalių nemažai krito,
Juos negyvus namo nešė.
Taip dieną praleidę,
Puolantieji atsitraukė.
Pilies gynėjai paskui ėjo,
Užpult krikščionis jie norėjo.
Strėlėmis ir ietimis šaudė,
Krikščionys ten, pagonys čia.
Po to stabmeldžiai sugrįžo
Atgal į savo pilį.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 274; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 158).
Ankstų rytą, vos prašvitus,
Brolių kariuomenė išvyko,
Gilyn į kraštą žengt sumanė
Ir naują pilį ten pastatė,
Duobele * (Dobên) ją pavadino.
Tervetė nenugalėta liko.
Magistrui nauja pilis patiko,
Jis įgulą joje paliko,
Kuri tokiai piliai tinka.
Maistą tą, kurį turėjo
Su savimi atsivežę,
Magistras, kaip ir sumanė,
Į pilį nugabeno.
Tada išrinko jis geriausius
Iš brolių ir narsiausius,
Tardamas jiems: “Čia jūs likit,
Dievo ir Ordino garbei dirbkit”.
Ginklanešius jiems paskyrė,
Kurie čionai geriausiai tiko,
Narsūs buvo šie vaikinai.
Jiems buvo įsakyta,
Kad gintųsi, kaip pridera.
Nedelsiant atgabenta
Jiems daug strėlių, kilpinių,
Kad pily galėtų gintis.
Jie tuo džiaugėsi labai.
Ten buvo iškasti grioviai,
Užtvaras pastatytas.
Tada magistras namo grįžo,
Su juo kiti narsuoliai.
Ir kuršiai atleisti
Į savo kraštą grįžo.
Magistras su savaisiais
Linksmas Rygon atjojo,
Drauge paėmęs, kaip pritinka,
Dar ir Talino didvyrius.
Kai į Rygą jie atvyko,
Nieko nebuvo pagailėta,
Juos vaišino prašmatniai,
Juk buvo tai garbingi svečiai.
Po to Talino riteriai
Linksmi į savo kraštą grįžo.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 274-275; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 158-159).
1259 m. pradžioje žemaičiai puola Duobės pilį
Neilgai trukus lietuviai,
Vadinami žemaičiais,
Prie Duobelės * (Dobênen) atžygiavo
Kaip strėlė iš kilpinio.
Jų didelis būrys atėjo,
Sidabru šarvai spindėjo.
Jie su didele jėga skubėjo,
Daug narsių karių turėjo,
Duobelę * (Dobên) ketino griauti.
Taip jie pradėjo pulti.
Broliai nė kiek nedelsė,
Tuos svečius, kurie atėjo,
Jie pavaišino, kaip tinka.
Pagonims aiškiai nepatiko
Jiems pateiktos vaišės.
Daug jų čia negyvi krito,
Kurie artyn prieiti drįso.
Tuoj jie atsitraukė,
Vaišių jiems užteko,
Daug negyvų nusinešti teko.
Taip dangiškas Dievas apsaugojo
Pilyje buvusius brolius
Ir jų visus ginklanešius,
Nes iš jų kiek tik ten buvo,
Nė vienas tuomet nepražuvo
Ir net sužeistas nebuvo.
Greit stabmeldžiai pasitraukė,
Mažai ką čia laimėjo,
Bet žuvusių daug turėjo.
Sunkiai sužeisti gulėjo;
Jų tenai gautų žaizdų
Išgydyt niekas negalėjo.
Graudžias dainas dainavo,
Ką prie Duobelės * (Dobên) jie gavo.
Kai Duobelę * (Dobên) statyt pradėjo,
Jūs turite tuo patikėti,
Labai šalta žiema buvo.
O kai įvairiausios gėlės
Iš žemės dygti ėmė
Ir paukščiai giedoti pradėjo,
Buvo tas tuoj po Velykų,
Magistras įsakė kraštui,
Kad pilis statyt pradėtų
Ir visas pastangas tam dėtų. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 275; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 159-160).
* Hermano Vartbergės Livonijos kronika 1259 m. mini Dobelen pilies pastatymą Žiemgaloje. Tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika aprašo 1258-1259 m. statytą Dobên/Dobênen pilį. Latvijos istorikų nuomone, kronikoje minimos 1258-1259 m. žiemą vykdytos Dobên pilies statybos vieta, lokalizuojama vadinamajame Duobės kalne, į vakarus nuo Aucės, Vakarų Žiemgalos Duobenės žemėje. Pilies vieta siejama tiek su Incėnų, tiek su Mežakalno piliakalniu (Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, Ē. Mugurevēvičs, K. Kļaviņš, 1998: 334 ²¹²). Čia veikiausiai Duobės/Duobenės pilis painiojama su Duobelės pilimi.