Po skaudaus pralaimėjimo žiemgaliams Garuozos mūšyje, Livonijos ordinui paskiriamas naujas magistras, Kunonas iš Hacingšteino.

<…> Neužilgo buvo šitaip.
Magistras Kunonas
Livonijos pilis apžiūrinėjo.
Kur žinojo jį atvykstant,
Įprastu būdu sutiko:
Visur magistro Kunono
Jodavo sutikt laukuose,
Meiliai vesdavos nakvynės.
Jis vienos pilies neapžiūrėjo –
Ją aš jums dažnai minėjau, -
Heiligenbergu ji vadinos.
Ji priešų žemėje stovėjo.
Su kariuomene reikėjo eiti,
Norint ją saugiai pasiekti,
Maistą ir drabužius pristatant.
Dar magistrui Vilekinui esant,
Prieš metus su viršum,
Taip daryta. Kitą žiemą
Kunonui vadovaut pradėjus,
Jam tikra žinia atėjo,
Kad jiems ima trūkti maisto.
Magistras buvo išmintingas
Ir išsiaiškino nedelsdamas,
Kaip galėtų su kariauna
Žiemgalius pasiekti žiemą.
Kai jis visa tai ištyrė,
Gavęs brolių patarimą,
Pakvietė labai skubiai
Iš Estijos vyrus stiprius.
Pakvietė taip pat latvius.
Daug iš Tartu ir Lealio
Karžygių narsių atėjo,
Rygoj apsigyvent turėjo.
Taip gana dažnai daroma,
Kadangi čia kariuomenė
Pašaru ir maistu aprūpinama
Kiek geriau nei šiaip kur.
Čia miestiečiai tiek protingi,
Kad, kas žygiui reikalinga,
Turi visuomet paruošę.
Dienai paskirtai atėjus,
Kaip magistras ir norėjo,
Broliai su būriu savuoju
Čia tinkamu laiku atjojo.
Pasirengusi kariuomenė
Iš Rygos iškeliavo;
Ir ledu, ir laukais vyko,
Kol į Jelgavą atvyko.
Čia dar vasarą buvo
Daug miltų, salyklo suvežta,
Mėsos, kitokio maisto.
Iš Rygos laivais gabeno
Ir čia tinkamai saugojo.
Dabar čia daugel rogių
Maistu ir drabužiais pakrovė.
O ant ledo kariuomenė
Laukė apsistojusi.
Kai tik pakrovimą baigė,
Rogės buvo surikiuotos
Su kariuomene žygiuoti
Į žiemgalių kraštą.
Vieną kariuomenės dalį,
Šešeta šimtų iš viso,
Pulti Duobelės nukreipė.
Ėjo jie noriai ir džiugiai,
Duobelės kryptim pasukę.
Vieną rytą juos pamatė
Atskubančius į pilies pusę.
Kai prie vartų priartėjo,
Jie priešus tenai užėjo:
Tie prieš brolių kariuomenę
Tuoj su ginklais kautis stojo.
Gynė gyvybę ir turtus,
Gabeno moteris ir vaikus
Savo pilin, į kalno viršų.
Gynė jie ir priešpilį,
Bet broliai į jį įkopė.
Išeities kitos nebesant,
Iš kovos turėjo trauktis.
Jų dalis nušauta buvo,
Kol pro vartus nepraspruko.
Tuo tarpu kariuomenė brolių
Priešpilyje apsistojo.
Jie čia tuoj užkūrė ugnį,
Labai daug padarė nuostolių.
Daug galvijų išžudyta,
Ugny degti juos paliko.
Duobelę tuomet palikę,
Jie su ginklais vyko
Link magistro kariuomenės,
Su savim maistą vežusios,
Kurį Jelgavoj pakrovė.
Heiligenbergui jį perdavė.
Ten magistras liepė broliams
Sau palapines statyti.
Aikštėj prie pilies kariuomenė
Stovyklauti apsistojo.

Kai kariuomenė suėjo,
Buvo patikrintas jos skaičius:
Šeši tūkstančiai iš viso.
Jie pernakt gerai ilsėjos.
Rytą, kai diena atėjo,
Mišios buvo atgiedotos,
O paskui pavalgius,
Tuoj kareiviai pasirengė
Žygin ir tvarkingai vyko
Prie Raktės (Racketen) pilies.
Nieks šios kariuomenė nepastebėjo,
Kol prie vartų ji neatėjo.
Pasipriešinimą menką sutikę,
Į priešpilį įsibrovė.
Matė, kaip į pilį puolė
Vyrai, vaikai ir moterys;
Daug arklių, galvijų,
Namuose palikę,
Kito gėrio atsižadėję,
Į pilies vartus skubėjo.
Ir tik ten pradėję gintis,
Numetė jie savo tiltus –
Tat paskiau jiems laimė buvo.
Taip prasidėjo šturmas:
Į ledinį slidų kalną
Neįstengė jie užkopti
Ir į pylimą užlipti,
Nors atkakliai mėgino.
Priešpilyje užmušė visus
Į pilį nepasprukusius.
Daug paėmė jie grobio,
Arklių, kitokio turto.
Kariuomenė tuo džiaugėsi.
O kai artėjo jau link vakaro,
Stovyklą jie įsirengė.
Aikštėje prie pilies
Pastatė jie palapines.
Prie Raktės toji kariuomenė
Lig trečios dienos stovėjo.
Tuomet nušovė jie ne vieną vyrą,
Jų skaičius man nežinomas.
Priešpilį lig žemės
Jie po to sudegino:
Tai buvo didelis statinys.
Pamatę tai, kas atsitiko,
Žiemgaliai labai įširdo.
Jie didžiai sielojosi,
Kad ištiko juos toks nuostolis.
Tada brolių kariuomenė
Į Rygą grįžt pasiruošė.
Jie sveiki čionai atjojo,
Dievui dangiškam dėkojo,
Kad jiems viskas taip pavyko
Ir jie sveiki Rygon sugrįžo,
Kaip esu jau jums pasakęs.
Paskui ilgai nedelsę
Į namus svečiai išjojo.
(LII, Mindaugo knyga, 2005:351-353; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 279-282).

    Žemaičių ir žiemgalių žygis į Livoniją.

Neužilgo po šio žygio
Lietuvą pasiekė garsas,
Kad buvo magistras
Žiemgaloj, kaip jau girdėjot tai,
Ir pilį (Heiligenbergo) aprūpino ten gausiai.
Dėl to jų širdys tūžo.
Tarp savęs pasitarę,
Labai sparčiai jie sutelkė
Kariuomenę iš Žemaitijos,
Juos dar lietuviais vadina:
Grobio prisiplėšt jie norėjo
Ir į Žiemgalą nuskubėjo.
Ten jų atvykimu džiaugėsi
Ir nė trupučio nedelsė;
Kai tik lietuviai atvyko,
Žiemgaliai, kas žygiui tiko,
Buvo paimti kariaunon.
Jie visi su sava ginkluote
Į lietuvių kariuomenę
Rinkosi be galo noriai.
Pasirengusi kariuomenė
Išjojo į Livoniją.
Stabmeldžių didelė gausybė
Per Dauguvą traukė grėsmingai.
Jų pajėgos gausingos
Arkivyskupą neramino,
Kai, jo žemėn jie atėję,
Viską degino ir plėšė.
Magistras tuomet Rygoje buvo
Ir šia žinia nenudžiugo;
Šauklius jis išsiuntė
Į Tartu ir į Estiją,
Į Taliną ir į Lealį
Ir kitur po visą šalį.
Į Kuldygą magistras Kunonas
Taip pat nurodė joti
Pranešdamas apie tą blogį.
Prašė komtūrą, kad skubiai
Atkeliautų į jo būstinę.
Komtūras, kvietimą gavęs,
Noriai Rygon išžygiavo
Su savo dideliu būriu.
Ne vieną paėmė brolį narsų,
Tūkstantį du šimtus kuršių
Magistrui atvedė į talką.
Iš Kuršo, kaip sakiau jau jums,
Į Rygą vyskupo žmonių
Atvyko šešetas šimtų.
Taip pat nebuvo pamiršti
Tie didvyriai ištikimi
Iš pilies dažnai minėtos –
Jos vardas Heiligenbergas –
Į talką buvo pakviesti.
Tie atvyko nedvejoję
Su būriu gerai ginkluotu.
Ir iš Jelgavos atvyko
Komtūras kaip didvyris,
Vesdamas vyrus rinktinius.
Apginkluoti kuo geriausiai,
Šarvais plieniniais apsaugoti.
Taip priešaky šios draugijos
Atvyko jis į Rygą.
Šia gera kariuomene
Magistras labai džiaugėsi.
Taip susirinko daug narsuolių,
Narsių, rinktinių brolių.
Su visais magistras tarėsi,
Jaunų ir vyresnių patarimo prašė:
Ar į kovą stoti reikia,
Ar palikti nedarius nieko.
Jie visi tarė vieningai,
Kad priešui leist netinka
Be kovos namo sugrįžti.
Taip galvojo ir magistras.
Tokį sprendimą jie priėmę,
Liepė paskelbti vietiniams,
Piligrimams ir miestiečiams,
Kas nori kovoti,
Į vietą turi joti,
Magistro nurodytą.
Įvyko taip, kaip jis norėjo.
Karo jėgas tada apžiūrėjo,
Su kuriomis kovot reikėjo.
Buvo karių pustrečio tūkstančio.
O iš Estijos nieko nebuvo,
Kaip jūs turbūt supratot.

Kai kariuomenę apžiūrėjo,
Pailsėti jie nuėjo.
Tuo tarpu pasiuntiniai atskubėję,
Pranešė magistrui naujieną,
Su kiek karių stabmeldžiai atėjo.
Buvo kalbama – iš viso
Kariuomenėj matė stabmeldžių
Vyrų septynetą tūkstančių.
Pasiųstieji sužinojo,
Jog ir žiemgaliai atjojo
Su visa savo jėga,
Namuos jų liko apsauga menka.
Magistras klausė brolių,
Kaip elgtis jie galvoja,
Kad ir kraštui nebūtų nuostolis,
Ir saugūs krikščionys
Pasiliktų Livonijoj.
Jie kalbėjo: “Jokios gėdos nebus,
Jei jiems leisim be kovos
Ten siaubti toliau”, -
Taip atsakė broliai jam tuojau.
“Patarti mes negalim
Pulti su savom pajėgom
Tuos septynis tūkstančius vyrų.
Jei iš Estijos būtų atvykę,
Mūšyje jie būtų tikę”.
Čia dabar jūs girdėjot,
Kaip magistras su broliais kalbėjo.
Bet magistras nenorėjo leisti
Šiam susirinkimui išsiskirstyti
Be darbų Dievui naudingų,
Kaip apie tai dabar apsakysiu.
Su broliais pasitaręs,
Jis kuo skubiausiai surikiavo
Dvi kariuomenes ginkluotas.
Viena Sidabrėn (Sideborn) buvo pasiųsta.
Bet iš Kuršo atvesta
Antroji kariuomenė buvo.
Jie su brolių būriu
Į Žiemgalą nujojo,
Link Duobelės vykt galvojo.
Žvalgyti priešą jie norėjo.
Juos tenai sėkmė lydėjo.
Kai tik žmonės juos pamatė,
Greit į pilį sprukt stengėsi.
Jie bent keturis nukovė
Ir prisigrobė daug turto.
Priešpilį sudegino tada,
Pilis liko nepridengta.
Jokio darbo jie nevengė,
Viską mielu noru darė
Dangiškojo Dievo garbei.
Taip atlikę savo žygį,
Į Kuršą atgal sugrįžo.
Ir netrukus broliai visi
Kuldygą pasiekė sveiki.
Juos ten gražiai sutiko,
Taip baigėsi tas žygis.

Dabar apsakyti leiskit,
Kaip kitai kariaunai sekės.
Sidabrė (Sydobren), kurią minėjau,
Žiemgalių krašte stovėjo.
Jie link tos pilies skubėjo.
Jiems per pelkes teko joti
Ir per tamsius miškus,
Tokie keliai to krašto.
Taip narsūs broliai vyko;
Vienas jų buvo išrinktas
Vėliavai kariaunos nešti.
Tai buvo tas, kaip jau sakiau,
Kuris kovėsi tame mūšy anksčiau,
Kur magistras Vilekinas žuvo.
Ir iš jo, kaip pasakojau, garbingai
Raitas į namus sugrįžo.
Nūn jis savo būriu vyko.
Kai pilį jis pamatė,
Narsiai šoko prie jos vartų.
Nuo žirgų visi nusėdę,
Vartų puolimą jie pradėjo.
Ar bereik didesnio džiaugsmo?
Žmones neginkluotus rado,
Juos kapojo, ietim badė:
Vos dvidešimt moterų ir vyrų
Į pilį šiaip ne taip įspruko.
Jų dalis prie durų liko.
Broliai prie vartų prieiti
Negalėjo per tą liaudį,
Kol visų jų neišžudė.
Brolis, vėliavos nešėjas,
Ją vienoj rankoj turėjo,
Su antra ranka kapojo,
Kas jam pakeliui pakliuvo,
Nieks gyvas neištrūko.
Brolių ragint nereikėjo,
Jie darbavos kaip galėjo,
Kol visų ten neišžudė.
Šalia turėjo ginklanešių,
Savo pareigai ištikimų,
Ietimis, kalavijais šie kovojo.
Įbauginti tuo norėta
Pasprukusius į pilį.
Savo vėliavą apsupę,
Jie pėsti vartus užgriuvo.
Bet gynėjai narsiai laikės.
Vėliavnešys buvo sužeistas.
Brolius tuo metu gynėjai greitai
Akmenimis nuo vartų gynė
Ir vartus iškart užsklendė.
Broliai prispirti atsitraukė.
Po jų kojomis gulėjo
Didelė krūva lavonų –
Jų ir ratais nepavežtum.
Kariuomenę susišaukę,
Liepė greit puolimui ruoštis.
Bet tuojau pakilo gaisras –
Ėmė priešpilis liepsnoti.
Broliams buvo dėl to skaudu,
Išjot turėjo nelaiku.
Priešpilyje nuo kariuomenės
Niekas gyvas neišliko:
Žuvo gyvuliai ir žmonės.
Leiskit nūn jums apsakyti,
Kiek žalos jiems pridaryta.
Sakysiu tikrą tiesą.
Turto pilin sugabent nespėjo,
Todėl daug grobio ten gulėjo.
Kovoje pustrečio šimto
Jų nukautų pasiliko,
Šešiasdešimt nuvaryta.
Taip tas žygis pasibaigė.
Kai nuo pilies atsitraukė,
Dievą garbindami džiaugės;
Už tą, ką jiems padarė,
Jam išties garbė tenka.
Ką savo draugams Jis daro,
Viską turi imt kaip gera
Ir už tai Jį reikia garbint.
Kas taip nedaro – gal patrako.
Kariuomenė sveika Rygon atkako.
Kiekvienas krikščionis sužinojęs,
Jėzų Kristų šlovino,
Kuris visos garbės yra vertas.

    Žiemgaliai apleidžia Duobelės ir Raktės pilis

Kai visa tai įvyko,
Trims dienoms praslinkus,
Lietuvių kariuomenė išjojo,
Siaubdama su savo ginklais,
Ir į savo kraštą iškeliavo.
Daugelis žiemgalių apgailestavo.
Kai į savo namus grįžo,
Šeimynas rado išžudytas,
Turbūt tuomet jie pagalvojo,
Kad geriau būtų iš ten nejoję.
Daugelis neteko turto
Ir to niekuomet, kol gyvas,
Negalės atgaut daugiau.
Paskui jiems sekės dar blogiau.
Lietuviai į savo kraštą jojo,
Jie tikrai labai gailėjos
Dėl žiemgalių nuostolių,
Tad, netverdami iš skausmo,
Gedulo raudas giedojo.
O po to tie gana greitai
Atstatė savo priešpilį.
Bet paskui atėję broliai
Ją sudegino lig žemės.
Žiemgaliai dėl to dejavo,
Priešpilį tačiau vėl atstatė
Antrąkart, tokį kaip buvo.

Bet dėl Heiligenbergo artumo
Saugūs jie niekad nebuvo.
Kai išeidavo jie arti
Arba kai reikėjo sėti,
Kaimynai jų ateidavo
Ir žmones bei arklius imdavo.
O kai baimė jų praeidavo,
Broliai vėl susitelkdavo
Ir į jųjų žemę jodavo
Grobti turto, deginti trobų.
Kartais taip atsitikdavo,
Kad su dviem kariuomenėm atvykdavo
Ir priešpilius abu sunaikindavo,
Tiek Raktėje (zû Rakel), tiek Duobelėj.
Nuo šių narsių puolimų
Apsigint jie nemėgino –
Ar vėlai, ar ankstų rytą.
Atėjus broliams, būdavo,
Priešpilius palikę, sprukdavo.
O kas į pilį nesuspėjo,
Galvą ten padėt turėjo
Arba į nelaisvę ėjo.
Grobė jų galvijus ir turtą,
Tas labai jiems slėgė ūpą.
Būdavo, jų rugiams prinokus,
Nušienauja juos kaip žolę.
Štai taip jiems tuomet tarnavo,
Jie dėl to dažnai badavo.
Kai jie ką pasistatydavo
Ir kiek saugesni pasijusdavo,
Broliai, susiruošę greitai,
Vėl juos puldavo smarkiai.
Ieškojo jie kitų kelių,
Ėjo palei jūrą, krantu,
Kad jų būrio nematytų.
Taip kitą kelią jie surado
Ir juo į Duobelę keliavo.
Juos taip dažnai kamavo,
Kad nebežinojo kaip jiems saugotis.
Juos įvairiais būdais spaudė,
Ne vieną šūviais, kirčiais užmušė.
Vienas vargas kitą keitė,
Juos heiligenbergiečiai
Dažnai su būriu lankė
Ir daug turto atėmė.
Užtiktuosius šiapus vartų
Žudė ar nelaisvėn varėsi.
Dėl to dažnai jie skundėsi.
Tapo jie skurdžiais ir vargšais.
Pagaliau, per daug išvargę,
Jie pasitraukt iš ten nusprendė.
Ir iš tikrųjų taip padarė.
Duobelę jie paliko,
Važiuoti, pėsčiomis vyko,
Atrodė jie varganai,
Jūs žinote tą tikrai.
Dėl ko skųstis tikrai buvo:
Niekad jiems nebuvo tekę
Tokio didžio vargo vargti,
Koks ištiko juos šį kartą.
Dalis jų į Raktę (Racken) kraustės,
O kiti laimės ieškojo
Apsigyvenant Lietuvoje.
Duobelę sudegino netrukus.
Tai tiek verta buvo,
Kiek laimėti šimtą svarų.

Tada Raktę (Racketen) jie užpuolė,
Kaip kad su Duobele padarė.
Jie dar gynės kurį laiką.
Bet dažnai juos būriai siaubė,
Viską degino aplinkui,
Taip kad jiems gyvent įgriso.
Dar ir badas prisidėjo.
Daug žuvusių tenai gulėjo.
Pagaliau pilį apleido,
Savo daiktus palikę
Vokiečių namams kaip laimikį,
Į kitą kraštą išsikraustė.
Niekad aš neklausinėjau,
Kiek jie ten patyrė vargo.
Heiligenbergą globojęs
Magistro skirtas komtūras
Džiaugės ta žinia ir liepė
Broliams tekusį laimikį –
Tuoj sudegint Raktės pilį.
Kaip jums buvo skaityta,
Sidabre (Sydobre) pilis pavadinta
Žiemgaloje stovėjo.
Narsuoliai dabar tenais skubėjo.
Per didžius miškus reikėjo
Jot į ją ar pėstiems eiti.
Daug skriaudų pridarę buvo
Jie skaisčiajai krikščionybei.
Koktu buvo Dievo riteriams.
Todėl ir puolė jie tą pilį
Vėlų vakarą ir rytą.
Jokio darbo jie nevengė,
Jokios liūtys neatbaidė,
Šilta ar šalta būdavo –
Koks oras tik pakliūdavo –
Jei žygiuot broliai norėjo,
Nieks ilsėtis negalėjo,
Kas tik jų žinioj gyveno,
Savo pareigų nevengė –
Ar lenininkas, ar tarnas,
Į žygį vykdavo kiekvienas.
Rygos vyskupas taip pat uoliai
Vesdavo savuosius žmones
Ir kuršius su jų kariauna.
Jie atžygiuodavo pašaukti,
Brolių valiai paklusdami,
Kaip pareiga jiems liepė.
Taip ne viena kariuomenė pasiruošė.
Į Sidabrę (Sydober) ėjo, jojo –
Smarkiai ją tuomet niokojo.
Priešpilį degint galėjo
Taip dažnai, kaip jiems norėjos.
Kas pilyje neišsigelbėdavo,
Tas žūdavo ar nelaisvėn keliaudavo.

Žiemgalius tuomet girdėjo
Aimanuojant, raudas giedant,
Duobelei ir Raktei kritus.
Aptemdytas jų buvo ūpas,
Kad taip dažnai grobiamas turtas.
Ne kartą badą išmėgino,
Abejonės juos kankino.
Viena jų dalis nusprendė
Ir iš tikrųjų įgyvendino:
Padėtį suvokę tiksliai,
Paėmę savo gimines,
Jas į pilį nusiuntė,
Paliko jie tad priešpilį.
Gyvuliai ir kitas turtas
Buvo sumaniai apsaugotas.
Kol į pilį tie suėjo,
Niekas to nepastebėjo;
Po to jie patys ten atvyko.
Kai visa tai įvyko,
Jie pradėjo susišaukimą
Ir kitiems pasakė šitaip:
“Kas gyvent nori su broliais,
Eikite pas mus gražiuoju”.
Neužilgo paaiškėjo,
Kas pas juos ateit norėjo.
O kas priešpily gyveno,
Vargingai savo laiką leido.
Neilgai tenai išbuvo,
Kitur keliauti jie panūdo:
Juos privertę tam badas,
O ir mirties baimė –
Jeigu broliai čia ateitų,
Visus juos išžudyt galėtų.
Sprukt iš Sidabrės turėjo,
Nors ir labai jie gailėjos
Savo vietą taip palikti,
Išvažiuoti ir išeiti.
Jie į Lietuvą pasuko.
Jiems didelė netektis buvo,
Kad svetur jie ryžos keltis:
Savo palikimo nebeteko.
O anie, kuriuos minėjau,
Kurie į pilį sugužėjo,
Buvo didvyriai sumanūs.
Įsikūrė jie Sidabrėj,
Kurią minėjau čia dažnai.
Jų pasiuntiniai išvyko
Per miškus ir per pelkynus
Jelgavon taikos prašyti.
Komtūrui pasakė viską,
Kas Sidabrėje įvyko
Ir ką jie pasirinko.
Kai viską jam papasakojo,
Jo pagalbos pageidavo,
Kad pas juos atvyktų
Ir su jais taip padarytų,
Kaip jam atrodytų kad tinka.

Komtūras dėl to pradžiugo.
Padarė, kaip jie pageidavo.
Pasitaręs jis nusprendė
Brolius į kelionę
Drauge su jais išsiųsti.
Dalį žiemgalių tam laikui
Kaip įkaitus tenai sulaikė.
Broliai pasiųsti išjojo,
Krašto papročius gerai žinojo,
Todėl kilpinius paėmė su savim.
Tuoj po to, kai tas įvyko,
Komtūras delst neketino,
Brolių pritarimą gavęs,
Paliepė pranešti viską
Tam, kuris tuomet Livonijoj
Pavadavo magistrą.
Mat magistras Kunonas
Buvo kur kitur išvykęs
Krašto reikalais. Tam laikui,
Kol jo grįžtant broliai laukė,
Vietoj savęs jis paliko
Vieną išmintingą vyrą.
Tad jam pasakė tą naujieną,
Kas Sidabrėje prieš kelias dienas
Su žiemgaliais atsitiko.
Jis žinojo, kad jie nori
Įkaitais saviškius duoti
Ir krikščioniškai gyventi.
Tas brolis išmintingas,
Kuris buvo kaip magistras,
Džiaugės gerą žinią gavęs.
Sukvietė išmintingus brolius,
Su juo tuomet buvusius,
Jiems išdėstė tą dalyką,
Prašė brolių patarimo,
Kaip jis pasielgt turėtų,
Kad Ordinui tas padėtų.
Jie visi kartu nusprendė,
Kad atstumti jų neverta.
Patarė tik paskubėti
Ir Sidabrę kuo greičiau
Iki žemės sunaikinti.
Tuoj po to pasitarimo
Buvo broliams įsakyta
Jot į Jelgavą nedelsiant.
Jie neprašomi skubėjo,
Pakeliui mažai ilsėjos,
Kol į vietą atkeliavo,
Kaip jų vadas pageidavo.
Ten jie komtūrui pasakė,
Kad jis su jais žygiuoti turi
Ir juos tinkamai apsaugoti.
Šį sprendimą išgirdęs,
Savo broliams, kaip pritinka,
Liepė greitai pasiruošti
Ir į Žiemgalą išjoti.
Atvedė jis didvyrių nemažai
Į mišką prie Sidabrės.
Ten sustojo stovyklauti.
Brolius prašė ten palaukti,
Pats pasižiūrėt norėjo,
Išžvalgyti, kas ten dėjos.
Jojo jis su vienu broliu,
Pažiūrėti jis galvojo,
Kaip iš tiesų tenai yra.
Jį tarnų dalis lydėjo,
Niekas jo nepastebėjo,
Kol prie vartų nepriėjo.
Čia sutiko jį maloniai
Ir jo atvykimu džiaugės.
Dėl taikos su jais kalbėjos.
Kaip jis troško, taip išėjo:
Taikos sutartį sudarė.
Tai pradžiugino žiemgalius.
Pasiuntė pakviesti brolius.
Jų būrys atskubėjo noriai.
Teko tiems pilį palikti –
Liepta jiems nevisiems išeiti.
Gyvulius jie išsivarė.
Turto pily nebesimatė.
Broliai dirbo, kol pilies
Nesudegino lig pažemės.
Paskui pylimą paliko,
Džiaugėsi ir Dievą šlovino.
Paėmė turtą ir žmones,
O po to daug negalvoję
Juos visus sveikus saugiai
Jelgavon atvedė greitai.
Taip Sidabrė suliepsnojo.
Jie visą kraštą nuniokojo.
Girdėt neteko niekuomet,
Kam nors nutikus kaip tuomet.

Jei truputį paklausysit,
Aš jums tiesą pasakysiu,
Kokiu metu tatai įvyko,
Kai ta šalis nuniokota liko.
Dievo pagalba tikėdami
Pastatė pilį jie
Žiemgalių krašte,
Heiligenbergu ji pavadinta.
Kai jau ta pilis stovėjo,
Dvylikai dienų praėjus
Tervetiečiai (Terwetein) savo pilį
Sudegino iš skausmo,
Mat daug tuomet kentėjo.
Paskui dėl to turbūt gailėjos.
Po to, kai visa tai įvyko,
Metais ketvirtais po šio kritimo,
Sudegė ir kitos pilys,
Jas esu jau jums minėjęs,
Noriu betgi pakartoti,
Kad jas prisimint galėtumet:
Raktė, Duobelė, Sidabrė
Atsispirti neįstengė.
Visos trys čia jau minėtos.
Jas sudegino šiais metais:
Tūkstantis pustrečio šimto,
Dar pridėkit keturiasdešimt, -
Metų nuo Viešpaties gimimo.
Tuo metu protingai valdė
Pagarsėjęs magistras,
Broliu Kunonu vadintas,
Hatenšteine gimęs,
Grožiu tarp brolių garsėjo,
Į jį žiūrėti buvo miela.
Taigi kartoju, tuo metu,
Šiam magistrui valdant,
Žiemgala buvo nusiaubta.
Kas paskui gyvens, tegu tas
Daugiau parašo. Kunonas, -
Jums aš apie jį kalbėjau, -
Livonijos būdamas magistru,
Ją dvejus metus išvaldė.
O po to iš pareigų pasitraukė. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 353-361; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 282-294).

<…> Kai aną malonių metą,
Kaip apie tai girdėję esat,
Buvo žiemgaliai išvyti,
Jokios pilies tenai neliko –
Tik Heiligenbergas vienas.
Kitos pilys sutramdytos
Ir sudegintos, kaip šičia
Jau anksčiau jums pasakyta. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 363; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 297).

<…> Kai kariuomenė suėjo,
Jie nedaug tesiilsėjo,
Kol skirton vieton nuvykę
Prieš akis pamatė pilį:
Jelgava (Mitowe)ji pavadinta,
Prie Žiemgalos ji pastatyta.
Ten jų atvykimu džiaugės,
Nes prieš tai jau tarės,
Jei parama ir neatjotų,
Vis dėlto į mūšį stoti.
Dievo pagalbos paprašę,
Jie tikėjos nugalėti priešą.
Atvykusius priėmė maloniai
Ir tuoj vedėsi į kovą.
Kariuomenę surikiavo
Ir vėliavomis žygiavo
Į Žiemgalos krašto vidų.
Ten upė, Šėna (Skujainė?) (Schenen) vadinama,
Buvo tuo metu patvinusi
Ir trukdė eiti kariuomenei.
Todėl netoliese broliai
Tarpgiryje apsistojo. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 364; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 299).