Pasninko metu tai atsitiko:
Žiemgaliai buvo matyti
Traukiantys į Rygą.
Jie ten plėšti norėjo.
Žinia į Heiligenbergą atėjo.
Šie tuoj siuntė žmones
Perspėti Rygoje brolius.
Kai krašto maršalas patyrė,
Kad ketina pulti Rygą,
Tarė: “Turim apsiginti”.
Broliams jis ginkluotis liepė.
Jie mielai jo noru sekė.
Greit su jais išsirikiavęs,
Jis už miesto išžygiavo.
Ėjo ir dalis miestiečių,
Ir būrelis piligrimų.
Latvių, kas Rygon atėjo,
Tie kartu išjudėjo.
Čia taip pat ir lyvių buvo,
Jie kariaunon dėjos noriai.
Kariuomenės buvo iš viso
Apie puspenkto šimto.
Jie per dieną stovyklavo,
Įvairiopai pramogavo
Su lenktynėm ir šokdynėm,
Su bėgtynėm ir imtynėm.
O kai vakaras atėjo
Ir nepasirodė priešas,
Namo grįžo miestiečiai.
Maršalas pranešė broliams,
Kad į arklides gali joti.
Ten suėjo ir vietiniai.
Buvo nurodytas kiemas,
Jis Rygoje gerai žinomas,
Brolių arklidėmis vadinamas.
Krašto maršalas įsakė
Palikti vartus atvirus.
Tarė: “Priešintis turim jiems,
Jei ateis, kaip Dievas leis.
Kiekvienas turi laikyti ietį
Paruoštą pult pirmiesiems.
Jei jie norėtų mus užklupti,
Turime iš anksto pulti”.
Tad vartai atviri liko.
Bet maršalas taip nepaliko,
Raitą išsiuntė žvalgybą
Brolių ir tarnų rinktinių.
Tarės jis, kad šitaip būsiąs
Užtikrintas jų saugumas.
Bet apsiriko jis tada:
Bet kokia apsauga nieko verta,
Jeigu Dievas neapsaugo.

Taip matyt iš tų dalykų,
Kuriuos jums dabar apsakysiu.
Taigi išsiųsti buvo žvalgai,
Kaip pasakojau jums neseniai.
Laikas buvo toks, kad naktį
Buvo taip tamsu ir šalta,
Kad kariuomenės jie nepastebėjo.
Ta apsauga nieko nepadėjo.
Kariuomenės priešo einant
Rygon nieks nepamatė,
Kol arklidžių ji nepasiekė.
Broliai visi tada miegojo,
Taip pat ir kaimų žmonės.
Tik vienas tarnas priešus pastebėjo,
“Priešai”, - garsiai jis surėkė,
Daug miegojusių prikėlė.
Jei nesaugojęs būt Dievas,
Nė vienas nebūtų atsikėlęs, -
Tas matyti buvo aiškiai,
Arklidės buvo pilnos priešų.
Jie niekam bloga nepadarė,
Kol bėgant lyvių nepamatė.
Tie bėgo laukan mieguisti.
Broliai buvo pasmerkti.
Broliai tuoj už ginklų griebės
Ir su jais užpuolė priešus.
Į juos ietis jie svaidė,
Bet gausi buvo priešų kariauna.
Brolių aštuoniolika tebuvo.
Vietos liaudis visa paspruko.
Broliai nelaimėje gintis turėjo,
Jų penki nukauti gulėjo,
Likę – sunkiai sužeisti,
Iš jų tik trys liko gyvi.
Dalis nukauta ir tarnų,
Gailėjo vėliau šių didvyrių.
Žiemgaliai ilgai nelaukę
Arklides padegė.
Pasuko džiaugdamiesi
Su kariuomene į miestą.
Miestiečiai vartus uždarė
Ir priešai nieko nepešė.
Praėjo kokia valanda
Ir ėmė švisti jau diena.
Priešai namo nuskubėjo.
Užmuštieji dar gulėjo.
Velionius paskui surinko
Ir palaidojo maldingai,
Kaip pagerbti mirusiuosius reikia,
Pamiršta nebuvo nieko.
Žygūnus tada išsiųsta,
Magistrui viskas pranešta. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 342-343; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 263-265).

<…> Kitądien, vos pavalgyti suspėjus,
Pasiuntinys atskubėjo.
Magistrui jisai pranešė,
Kad praėjusią naktį
Žiemgalių kariuomenė
Ikškilę nuteriojo.
Pasiuntinys papasakojo,
Kad pilis buvo apginta,
Tik žalos daug padaryta.
Žiemgalių kariuomenė
Sudegino priešpilį
Ir grobio daug prisiplėšė.
Dauguma jų atėjo pėsti,
Juos reikia tuojau pavyti:
Taip pasiuntinys kalbėjo.
Magistras visa tai girdėjo
Ir liepė pasiruošti skubiai.
Rygoje buvę broliai
Nuoširdžiai dėl to džiaugės.
Tie, kurie žygiuot galėjo
Ir tą darbą gerai mokėjo –
Nieks atsilikti nenorėjo.
Jie linksmi žygį pradėjo.
Felino ir Veisenšteino
Komtūras liko, bet daugiau niekas.
Stojo jie visi drauge
Į Vilekino kariuomenės gretas.
Magistras savo vietoje
Vienam broliui pasilikti liepė.
Greit apsvarstęs, tas sutiko.
Paskui nedelsdamas magistras
Liepė Rigeholmo dvare,
Čia, prie miesto netoliese
Kariuomenei susirinkti.
Pats magistras Vilekinas
Prašė pas jį atvykt kiekvieną,
Kas tik norėjo prisidėti.
Tas jo noras išsipildė:
Į brolių būrį iš tarnų
Daug įstojo didvyrių narsių.
Jų šarvai spindėt spindėjo,
Lyg stiklas šalmai švytėjo.
Latvių, lyvių kiek ten buvo,
Paėmė visus juos draugėn –
Du šimtai jų susirinko.
Miestiečių ir piligrimų
Kokie šešiasdešimt vyrų,
Didvyriai klusnūs ir tvirti,
Irgi stojo brolių būrin.
Tuoj kariuomenė tvarkyta:
Buvo jiems tad pasakyta,
Kaip rikiuotis mūšiui turi.
Buvo vienas brolių mylimas
Didvyris bebaimis brolis
Bertoldas Šauenburgas –
Vėliava jam patikėta.
Jo ragint niekad nereikėjo,
Dorybėm ir narsa garsėjo:
Tą šiame žygyje įrodė.
Kai tik buvo pamatyta,
Kad kariai visi atvyko,
Tuoj kariuomenė į žygį
Nebedelsdama pakilo.

Kai į žygį išžygiavo,
Nesustodami keliavo,
Kolei Ikškilę pasiekė.
Regėjo patys priešo darbus,
Matė padarytus nuostolius.
Pats magistras klausinėjo,
Kurlink stabmeldžiai nuėjo,
Ar seniai jie čia teriojo.
Buvo riteris pily toje,
Jos vardą esu sakęs:
Ikškile vadina ją.
Jis magistrui greit nurodė,
Kuria kryptim priešai nujojo,
Kuriuo metu visa tai įvyko
Ir nuo kada jų čia neliko.
Ugnis dar visur degė:
Todėl visi gerai matė,
Kad rytą tas įvyko.
Magistrui abejonių neliko,
Jis nė valandos negaišo:
Kur nuėję buvo priešai,
Jis ten pėdsakais juos sekė.
Stabmeldžiai namo norėjo,
Paskui juos brolių būrys skubėjo.
Nedaug turėjo jie karių,
Kokius tik penketą šimtų.
Žiemgalių buvo nepalyginti daugiau,
Patirta buvo jau vėliau,
Kad keturiolika šimtų
Turėjo jie vyrų smarkių.
Apsisprendę buvo broliai,
Ar pergalei, ar pražūčiai:
Kur bepavytų jie pagonis,
Stot su jais iškart į kovą,
Dievui padedant, už krikščionybę.
Jiems dar žaizda skaudėjo,
Kurią Rygos arklidėse turėjo.
Magistras Vilekinas tarė:
“Žiemgalius nugalėsim
Arba negyvi čia gulėsim”.
Labai patiko broliams,
Su magistru atjojusiems,
Ši jo kalba narsi.
Pavyti priešus troško visi.
Daug blogų kelių perėjo,
Kur niekas niekad neregėjo
Nei tilto, nei liepto.
Tris dienas jie taip žygiavo,
Kentė kuo didžiausią vargą,
Šlapo daugely upelių.
Trečią dieną vakarėjant,
Kariuomenė nusižiūrėjo
Vietą poilsiui tarp medžių,
Prie nedidelio upelio.
Miškas buvo siauras ir tankus,
Kalti nereikėjo jokių kuolų,
Kad pririštų savo žirgus:
Juos tarp medžių jie paliko.
Kariuomenei susirinkus
Ir nakvynvietes paskirsčius,
Kertamas miškas traškėjo
Ir visur laužai švytėjo.
Žmonės ir žirgai išvargę
Poilsio kiekvienas geidė.
Kai kurie sugulė miego,
Sugrįžt namo jiems nebeteko.

Stabmeldžiai jau žinojo,
Kad kariuomenė atjojo
Ir stovyklą įsikūrė.
Pailsėti mat norėjo
Ir pavojaus nežiūrėjo.
Žiemgaliai kaip tik tuo metu
Visai arti buvo jų.
Krikščionys to nežinojo.
Stabmeldžiai nebedvejojo:
Didvyrius smarkius išrinko,
Kad brolių kariuomenę išžvalgytų
Ir stovyklą apžiūrėtų.
Pasiųstieji greit išvyko.
Kariuomenės laužams šviečiant,
Buvo taip arti priėję,
Kad išžvalgė kariuomenę.
Ir tą pačią naktį grįžo.
Jie pasakė: “Mažos jėgos
Mus nuo Dauguvos pavijo”.
Vienas žiemgalis kalbėjo:
“Mes iš brolių riterijos
Esame visi patyrę
Didelę ir dažną žalą.
Todėl ruoškites kautynėms,
Joms yra pats metas,
Visai netoli yra jų gretos.
Jei nugalėsim brolius mes,
Heiligenbergui žlugti teks,
Jie iškart pilį apleis,
Taika į mūsų kraštą ateis.
Jei pilis toliau stovėtų,
Mums iš čia tektų išeiti.
Geriau jau mums čia žūti,
Nei tokiu būdu prapulti.
Ryžkimes galvas padėti.
Jei Dievai kautynėse padės,
Jėgų kovoti mums pakaks.
Pasipriešinsim kariuomenei
Nuo Dauguvos atjojusiai”.
“Patarimas šis naudingas, -
Kalbėjo visi kariuomenėj, -
Šiais žodžiais džiaugiamės”.
Į Žiemgalą greitai
Grobis išsiųstas buvo.
Tada negaišdami tvarkingai
Kariuomenę išrikiavę,
Traukė prieš brolių būrius
Gera tvarka, gabendami ginklus.

Tuo metu išaušo rytas.
Pasiuntiniui tarė magistras:
“Turite brolius pakviesti”.
Pranešimą šį išgirdę,
Susirinko pas magistrą,
Kiek jų tuo metu ten vyko.
Su jais magistras tarėsi,
Vieno brolio jisai prašė,
Kad sargybą apžiūrėtų
Ir tuo pačiu išklausinėtų,
Gal kas svetimų pėdų aptiko.
Magistras prašė viso šito.
Išsiuntė tuojau žvalgus.
Tie greit sugrįžę atgalios
Pranešė: “Ateina priešai.
Mes juos pamatėm netoliese.
Ginkluoti, kovai parengti
Jie yra visai arti”.

Pas magistrą į tarybą
Buvo broliai susirinkę.
Jie girdėjo žvalgo kalbą.
Žvalgui baigus pranešimą,
Jie nė trupučio negaišo.
Už ginklų skubiai griebėsi.
Brolis Bertoldas didvyris
Vėliavai nešti išrinktas,
Vėliavą į rankas ėmė
Ir į aikštę nuskubėjo.
Brolių ragint nereikėjo,
Jie prie vėliavos subėgo.
Miestiečiai ir piligrimai
Prie vėliavos rinkos.
Tik vietinė liaudis nestojo,
Mat girioje ji nakvojo.
Vėliau jų dalis atėjo,
O kiti pasitraukt skubėjo
Taip, kad daugelis iš jų
Akyse nematė priešų.
Jie spruko greitai į namus,
Miške palikę savo žirgus.
Bet buvo ten šaunių tarnų,
Jie laikėsi doros taisyklių:
Prie savųjų ponų ėjo.
Taip per mišką atskubėjo
Daug vyrų su skydais.
Iš Bernhauzeno brolis
Didvyris, Volmaras vardu,
Išsiskyrė narsumu.
Kai tik priešus jis prijojo,
Drąsiai į jų būrį puolė:
Troško susikauti su pagonimis.
Vėliava paskui jį nespėjo.
Jis tik vienas kovės raitas,
Kiti kovojo pėsti.
Vieni kitus ten dūrė, kirto,
Stabmeldžiai jau ėmė bėgti.
Jų per dvidešimt nukauta,
O kiti iš mūšio traukės.
Dalis tarnų čia žuvo.
Didvyris brolis Volmaras
Prie savo vėliavos grįžo.
Bet tuoj vėl paspaudė žirgą
Ir vėl puolė priešą.
Tąkart nukovė didvyrį.
Jis mirė kaip karys taurus,
Jo sielai gera aš linkiu.
Magistras broliams nurodė
Į aikštę susirinkti.
Ji kiek per siaura jiems buvo,
Jie prieš stodami į mūšį
Negalėjo persirikiuoti.
Didelis būrys priešų artėjo,
Jo išvengt jie negalėjo,
Stot į kovą tuoj turėjo.
Brolių ragint nereikėjo:
Kovės vėliavą iškėlę;
Ir jų tarnai paklusnieji.
Tarp brolių ir žirgų įsiliejo,
Jiems grobio šio reikėjo.
Broliai šitai pastebėjo:
Savo jėgas tenai kreipė.
Bet žirgų neapgynė.
Jiems per didelė buvo
Žiemgalių kariuomenė.
Vietos liaudis išsigando,
Daugelis pabėgti bandė.
Šioj nelaimėje narsuolių
Liko keturiasdešimt brolių
Ir dar penkiasdešimt vokiečių.
Jie buvo atskirti,
Žiemgalių visiškai apsupti.
Kiti kaip akis išdegę bėgo,
Neieškojo nei tiltų, nei tako,
Vėliau dalį jų sugavo,
Daugelį vietoj nugalabijo.
Buvo daug susirėmimų,
Kur kovėsi magistras.
Broliai pėsčiomis kovojo,
Bet ir žiemgaliai nejojo.
Abiem pusėm karšta buvo,
Prakaitas raudonas sruvo
Pro karių šarvus.
Žvangant kalavijus girdėta,
Šalmai trupantys regėta.
Griuvo žemėn nukautieji
Vyrai iš abiejų pusių.
Daug jų sąmonės netekę
Nuo kirčių ir nuo dūrių
Prie žemės linko
Ir tenai pasiliko.
Žiemgalių daug kas paspruko
Į mišką nuo brolių smūgių.
Didvyrių narsių neteko
Toj kovoj abejos šalys.
Trisdešimt trys broliai
Mūšio lauke žuvo.
Likusieji kautis nebegalėjo.
Jų šešiolika sužeistų
Nelaisvėn pakliuvo.
Vienas brolis prasiskynė
Pro žiemgalių daugybę.
Jis viską savo akimis matė,
Iš jo žinom visą tiesą.
Jis vieną jų ten nukovė
Ir ant jo žirgo namo parjojo.
Mūšyje sužeistas buvo,
Bet nuo žaizdų išgijo.
Ten žuvo magistras Vilekinas,
Jo išties gailėtis reikia.
Jis valdė kraštą iš tiesų
Penketą metų pilnų
Ir dar penkis mėnesius.
Prie Dievo Motinos vėliavos
Jo garbei mirė.
Mes prašykime Valdovę
Visiems jiems suteikt malonę,
Nes Ji turi tiek gerumo,
Kad jį dalija noriai:
Jie už Jos Sūnų liejo kraują.
Mūšio lauke kraujas sruvo,
Kas iš čia šiaip ne taip ištrūko,
Į Rygą grįžt svajojo.
Žiemgaliai juos persekiojo.
Ir daugelį vėliau sugavę,
Į nelaisvę nusivarė.
Kai raitieji namo grįžo
Ir gavo šitą žinią,
Kad daug buvo užmuštų,
Gailėjosi jie draugų,
Tose kautynėse žuvusių.
Žiemgaliams taip pat nelaimė:
Jie neteko savo vado (houbtman was verlorn).
Nukreipė pyktį į brolius,
Mūšyje sučiuptus.
Vieno jų likimas šitoks:
Tuoj pat jis buvo
Ant žirgo pririštas.
Jam teko tokia kankinystė –
Vėzdais mirtinai jį užkapojo.
Jam numirus, pagonys
Sudegino kitą brolį.
Jie ant laužo jį pasodino
Ir taip atėmė gyvybę.
Taigi trisdešimt penki žuvo.
Keturi šiaip ne taip liko gyvi,
Nors ir nelaisvėn paimti.
Taip pasibaigė tas mūšis.

Žiemgaliai džiaugėsi labai,
Kad pasibaigė jiems gerai.
Jie saviems Dievams dėkojo,
Kad juos mūšyje globojo.
Surinko ginklus ir žirgus,
Vertus daugybės markių,
Ir į savo žemę netrukus
Belaisviais vedini pasuko.
Šiuos išpirktus vėliau paleido:
Kas nenumirė – sugrįžo
Ir palaimoj pasiguodė,
Išvaduotas iš pagonybės.
Šalyje girdėta raudant,
Kad magistras Vilekinas,
Komtūrai, vaitai – visi, kas buvo
Su ta kariuomene, pražuvo.
Žygyje iš viso brolių
Keturiasdešimt buvo:
Trisdešimt penki jų žuvo,
Keturi šiaip taip pasveiko,
Mūšyje pakliuvę į nelaisvę.
O penktajam šitaip baigėsi:
Grįžo jis su ginklu rankoje,
Kaip jau jums yra sakyta.
Paskui padedamas Dievo,
Už patirtą skriaudą atkeršijo.
Daug skausmo jis jiems atnešė.
Ne kartą su kariuomene jis jojo,
Ir jų šalį stipriai suniokojo,
Kaip jums vėliau papasakosiu. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 344-349; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 266-274).