Kelionė baigėsi. Kažkiek liūdna. Bet taip ir turėjo nutikti. Tačiau turėjome kalnus įspūdžių ir patyrimų, kurie liks visada. Špicbergenas - šiauriausia Europos vietovė– avantiūristų, banginių medžiotojų, kalnakasių ir nuotykių ieškotojų rojus nuo senovės. Kokiai kategorijai save priskirti, paaiškėjo kelionei baigiantis, kai pajutom kad mįslingus planus vykdom, kad dažnos pūgos tiek tiesiai veidan, tiek nugaron mūsų nestabdo; kai nutirpę galūnės ir nutrintos kojos iki kaulų pasidarė neatsiejami papildomi kūno priedai; kai išmokome laviruoti tarp šalta ir labai šalta ir buvom paženklinti nušalimais; išmokom atsišaudyti ir budriai stebėti aplinką naktimis budėjimų metu; nenudobėm nei vieno gyvio; pietavom atsipūtę 79,050 šiaurės platumos, - susivokėm - mes gi tiesiog poliarininkai!!!! Galbūt pagal tarptautines sutartis dar galėjom užsiiminėti komercine veikla, tačiau komersantai apdirbo mus, o mes nuolankiai susimokėjom....
Kokią 16-tą žygio dieną iškilo būtinybė išgvildenti kaip chujarinimas skiriasi nuo jabočinimo, ir kaip tai susiję su pizdiačinimu. Tiesiog daugmaž arba beveik lyguminio maršruto įveikinėjimas ropomis ant statėjančių šlaitų bei kritinėjant leidžiantis, o taip pat neriboti kilometrų kiekiai leido mums įtarti šiokią tokią klastą šioj plotmėj. Dar nuo rugsėjo žinelė skelbta „Sunkumas: 18-19 ž.d., kokie 250-300km, iš techninių sunkumų - ledynai su plyšiais, perėjos max 1B“. Tačiau kur tau – žmogiška prigimtis perskaito viską kitaip – į lengvesnę pusę. Realiai kilometrų padaugėjo, lygumų sumažėjo, o plyšiai buvo tikrų tikriausi. Čiuožti gali kiaurą parą - jei tik norėtum ir įstengtum - šviesu, naktį lengva prietemėlė. Ypač gerai budint naktimis ir besidairant besėlinančių meškų geltono debesies pavidalu, antraip vargiai padėtų ir pirotechnika su šautuvais. Pagaliau išsirutuliojo, kad chujarinimas - tai aktyvi veikla gamtoje, nenešanti jokios praktinės naudos, išskyrus chujarintojo moralinį pasitenkinimą. Teko ir jabošinti, t.y. chujarinti sunkiomis sąlygomis arba streso būsenos. Mažiausia laiko skirta pizdiačinimui, kai chujarinti galima atsipalaidavus...... Ko gero, pizdiačinom viso tik 4 kartus – kai pralaukinėjom pūgas, kanjone, bei gavę galimybę parskrieti į civilizaciją per vieną dieną dėka teisingo vėjo. Nors tiems, kurie remontuodavo pastatus, tas pizdiačinimas peraugdavo į zajab..... (užsantykiavimą). Intensyviai pizdiačindavo tik virtinės sniegomobilių su buržujų turistais. Per retus poilsiukus tarp ch. ir j. visi iškrisdavom liūdni, tylūs, atsigaudavom tik tada, kai turėdavom galimybę pachujarinti. Tas jausmas, kai kojos dreba, o juokas (nebe)jama – toks savas, tiesiog prigimtinis. Ir vakarais vis tiek maniakiškai užsiimam visokeriopu ch. – ar tai būtų virtuvė, budėjimas, ar WC statymas. Praktiškai kasdien turėdavom grubius santykius - arba užsip......, arba nusip....., dažniausiai pereinančius į prievartą, sakyčiau - grubią. Nors buvo nuostabus laikas, kai nusileidimas kanjonu priminė pasivaikščiojimą, pizdiačinimą, gražų ėjimą ar net meditaciją. Bet kiek gi tokių dienų ar akimirkų - kaip ne iš mūsų žygelio..... Pats švelniausias apibūdinimas savijautos – nuovargis jaučiasi..... Bet ką ten nuovargis – kas liko dūšioje, ką pamatė akys – na kas begali būti įspūdingiau, kai išlindę iš baltųjų miglų pamatydavom tai, ką Motina gamta nuo sutvėrimo laikų kūrė, išpuoselėjo ir padabino, o žmogus dar nespėjo subjauroti to balto atšiauraus tyrumo....... Pakerėjo....
Strėvos žygis.....Apylinkės džiugina akį ir alsuoja karžygių dvasia....Matyt visais laikais būta didžiavyrių ir nelabai, ir dar dabar esti didžiavyrių - vėl viltis atsiranda, kad bus ta Lietuva.... Dar bus....
O pirmas sniegeli!!!! Šlapias, bet baltas, ilgai lauktas..... ir žmonija išsiilgus, neveltui arti 300 dūšių link ežerų išėjo. Džiugeys keleriopas - nuo baltumo, nuo gailių kvapo, nuo vidinio gražumo. gerai.... Pusiaužiemio žygis....
gruodis..... o bilietai jau nupirkti spalio 5 d. Apsisprendimui laiko daug nebuvo - gal ir gerai.... Noriu. Net šiltoj troboj sėdėdama jau žinau - bus ne prasčiausias žygis. Tiesiog iššūkis. Noriu. Ramu. Tiesiog reikia ruoštis..... :) O yra žmonių, kurie net nežino šios goegrafinės vietovės....taigi viskas tik asmeniška ir įdomu tik sau pačiam....
O, kelionė-žygis buvo gerai..... gražu, atšiauru, šlapia, tingulys, nugara ir supratimas, kad tai gali būti kraštinis.... reikia išgyventi tai arba pergyventi (pralaukti)....
Gintaro nuotraukos https://plus.google.com/u/0/photos/102804707378860384227/albums/5988741678723332529
Šiandien išvažiuoju į ŽYGĮ..... Į Soroya salą Norvegijoj.... iššūkis..... bus matyt....Mes penkiese.....
Vakar grįžau iš Kamčiatkos žygelio... mažai nepasirodė... tokių pūgų dar nemačiau, o ir lavos laukų, bei besiformuojančios Žemės pries akis - taipogi nemačiau....
Gintaro pasakojimas
"Ir vėl mums sekasi" -Atsigersiu arbatos, ir galėsim chujarinti. Nes žygyje arbatos laisvai nebegausi. -Bet už tai "chujarinti" žygyje galėsi nenormuotai, šito gero bus kiek širdis geidžia. Žieminis žygis slidėmis centrinėje Kamčiatkoje, ugnikalnių Tolbačik, Bezymianyj ir Kliučevskaja sopka rajone. Šešiolika dienų, aštuoni "atmorozkai", iš jų viena moteriškė - "bachurka" Dalia. Daug gražių dienų, kelios pūgos, ugnikalnio išsiveržimas, daug nuotraukų, dar daugiau įspūdžių. Ir vėl mums sekasi - visą kovo mėnesį "Aeroflotas" slides į Kamčiatką skraidina nemokamai. Pradžia - 60 km užmetimas su sniego motociklais iš Lazo gyvenvietės į priekalnes, pusdienis ant slidžių lengvai į kalną, pirma nakvynė - Mirusiame miške. Prieš trisdešimt kelis metus išsiveržus ugnikalniui Tolbačik visas miškas buvo užklotas pelenais, nudžiuvo ir lig šiolei gražiausiai išsilaikęs stovi. Vakaras su laužu, malkų apstu, tik pasirodo (kaip vėliau sužinojom) miškas saugomas kaip gamtos paminklas, taigi kirsti, kūrenti kaip ir nelabai galima. Antrą dieną - naujos įdomybės. Pradžiai - lavos suformuotas urvas. Palandžiojam, paplėšom drabužius, labai jau aštrūs visi kampai, keletas nuotraukų, ir varom tolyn. Po pietų - pirmi ugnikalniai, palipam į viršų iki kraterio krašto, o ten viskas rūksta, krateriai - didžiulės skylės kalne, chloro-bromo-sieros smarvė akis ir ne tik akis graužia, bet "apsimoka" - ne kasdien nuvažiuoji slidėmis žemyn nuo ugnikalnio. Nors slidžių ir gaila, labai jau aštrūs visi akmenys (lava). Vakare šalta, apie 25 laipsnius šalčio, bet ir vėl mums sekasi, panoramą puošia raudonas dangus - jį nudažo ugnikalnio Tolbačik išsiveržimas. Taigi, mes jau prie vieno iš svarbiausių žygio tikslų - ugnikalnio Tolbačik, kuris nubudo gruodžio pradžioje ir išsiveržimas tęsiasi po šiai dienai (šiuo metu tai ketvirtas pagal išmestos lavos kiekį ugnikalnio išsiveržimas pasaulyje). Ryte traukiam link Tolbačiko, prieinam šviežius atšalusios lavos laukus, oras vėjuotas, bet dar nieko baisaus, nepraleidžiam progos šiltai papietauti susėdus ant lavos, nes nukėlus kelis viršutinius akmenis giliau lava šilta, ir ne šiaip šilta, užtenka padėti kelis popieriukus - ir užsidega laužiukas. Užkandę patraukiame į viršų, labai jau nekantru pamatyti ugnikalnio išsiveržimą iš arčiau. Bet pirmas blynas prisvyla - bekylant į viršų vis stiprėja vėjas, ir kai jis sustiprėja tiek, kad pradeda kilnoti Dalią į viršų - sukame atgal, per štorminį vėją leidžiamės žemyn, pūga įsisiautėja, sniegas klijuoja akis, veidus aplipdo ledais, kelią rodo kompasas ir GPS. Palapines statome šiokioj tokioj užuovėjoj prie lavos kranto, apstatome sniego blokelių sienomis, vakarienės virti net nebandome, užkandame sauso davinio - lašinių su džiūvėsiais, bandysim miegot. Naktis nerami, ne tik vėjas, bet lava pokši, paryčiais audra aprimsta, o po pusryčių net saulė išlenda. Išsidžiovinę miegmaišius neskubėdami patraukiame link vulkanologų trobelės, kurios nepavyko pasiekti vakar. Nors vietovė ir raižyta, bet kilometrų tik apie 6, tai nors ir gaunam bjaurių krūmų ir kalniukų, bet trobelę pasiekiam apie pietus. Ir vėl mums sekasi - trobelėje jau mėnesį gyvena keturi vulkanologai, o kadangi mes pirmieji turistai per tą mėnesį, tai jie mus mielai priima į svečius, iškrausto ir skiria mums vieną iš dviejų kambariukų, pavaišina arbata, kondensuotu pienu, duona, sausainiais. Jiems liko tik pora dienų, produktų jie turi apsčiai, o be to mūsų pasirodymas praskaidrina ir jų kasdienybę. Vulkanologai - tikri šaunuoliai, ir pavaišina, ir vakare paskaitą apie ugnikalnius paskaito, ir sutariam, kad ryt, jei oras leis, jie pirmi su sniego motociklais išvažiuos į viršų prie Tolbačiko, tuo pačiu padarys mums treką, mums ir kelio nereiks ieškot, ir sniego mint. Ryte jie startuoja ir išsiveža į viršų Dalią, na o visi kiti puolam į viršų ant slidžių. Labai graži diena, saulėta, lengvas šaltukas - trečią po pietų mes jau prie Tolbačiko. Vienas iš vulkanologų mūsų jau laukia, nuveda per lavos laukus prie tekančios lavos upės, aprodo, paaiškina, padrąsina - be jų mes ir dešimtadalio nebūtume pamatę. Beaikčiodami iš nuostabos sulaukiam saulėlydžio, nuo vienur puolam prie kitur, fotoaparatai tik spragsi, kameros filmuoja, visų akys stulpu iš nuostabos, nuotykis tikrai neeilinis. Kaip sako rusų mokslininkai - čia žemė, ant kurios nebuvo atsistojusi žmogaus koja, o jus susėdę lašinius žiaumojate :). Na, bet mes „varomi“ lašiniais, ir kitaip nebus, norint slidėmis užkapot į ugnikalnį dieną ir nusileist naktį - be lašinių neapseisi :). Sutemus ruošiames apačion, mokslininkai ir neprašomi krauna mūsų daiktus į priekabą - veš mus į trobelę. Į priekabą telpa tik keturiese, tai keturi "dembeliai-atmorozkai" lėks žemyn ant slidžių. Smagiai nusileidžiam, Linas kaip visada panardo į pusnis, bet grįžę iš visos širdies dėkojam rusų mokslininkams, net ir dovanėlę iš skurdžių turistų resursų sukrapštome - lietuviško samagono ir obuolių sūrį. Ryte vulkanologai laukia pamainos, turi atskristi malunsparnis, juos pakeis kiti, na o ir mus jau šaukia toliai, atsisveikiname - ir pirmyn. Šiandien - sekmadienis, tai padarome sporto šventę "Kamčiatkos snaigė", nestipriai kildami nučiuožiam virš 20 km., perlipam pora perėjų, bet kaip byloja rusų patarlė - "praznik dlia turista tože što dlia lošadi - roža v cvetach, a žopa v myle" :). Smagu tik kad ne tik šalta, bet ir giedra. Kitą dieną paslidinėjam nuo kraterio Marsas, perlipam perėją, vėl randam trobelę, tik šį kartą užpustytą ir be malkų, na bet trobelė vis tiek yra gėris, nors ir nešildoma. Ryte išeinam į ugnikalnį Bezymianyj, be didelių nuotykių užkopiam į viršų, pasidairom, pavalgom, ir žemyn. Ryte - nemaloni staigmena, siaučia pūga, dar bandom laukti oro pagerėjimo, bet po pietų nutariam likti trobelėje dar vienai nakčiai. Po išeiginės išaušta gražus rytas, vėl sportuojam, vėl perlipam perėją, sukam link ledyno, po pietų įsismagina saulė, šilta, gera, bet žiauriai limpa sniegas. Ir vėl mums sekasi, kadangi eiti labai sunku, aukštai nepakylame, palapines statome pakankamai saugioje vietoje, saulei nusileidus atšąla, bet eidami miegot pamatome, kad temperatūra pradeda kilti, belikę keli laipsniai šalčio. Ilgai spėlioti, ką tai galėtų reikšti, netenka, sugulus pro palapinę pralekia pirmi ypatingai stiprūs gūsiai, bet tik spėjus sumigti vėjo gūsiai pradeda dažnėti ir stiprėti, aukštai kalnuose atsiranda pastovus ūžimas, kam primenantis jūros ošimą, kam - traukinį, palapinę pradeda laužyti nebejuokingai, lendam iš guolių, traukiam pjūklą, pjauname blokus, statome sieną. Kadangi naktis, sieną pastatome tik iš tos pusės, iš kurios šėlsta vėjas. Lendam į miegmaišius, bandysim kimarinti. Po poros valandų vėl palapinė daužosi, girdim, kad sujudimas ir kitoje palapinėje. Klausiam, kas atsitiko, pasirodo, kad apsisuko vėjas, jo gūsis nuplėšė tentą nuo palapinės, išrovė kartu su slide, prie kurios buvo pririštos atotampos, slidę rado priešingoje palapinės pusėje, jie jau stato sieną aplink. Lendam antrą kartą į pūgą, statome sniego sieną ir iš kitos pusės, apstatę sienomis palapinę vėl bandome kimarinti, vėjo gūsiai lanksto, laužo, bet ir vėl mums sekasi - ne veltui mūsų palapinė - "Stormking". Palapinės atlaiko iki ryto, pūga išaušus nesilpnėja, turėsim dar vieną išeiginę. Lendu į pūgą, statau sienas aplink virtuvę, atkasam primusus iš po sniego, rausiam urvą, ir mums pavyksta - kur buvęs, kur nebuvęs jau garuoja kuskusas, ir dar su sviestu. Pavalgę stipriname, aukštiname, storiname sienas aplink palapines, ir mums užsiėmimas, ir palapinėms į sveikatą, tuo labiau kad pūga tik stiprėja. Nubudęs paryčiais nebegirdžiu "traukinio", o ir palapinė nebetalžoma, atsiranda viltis, kad pergyvenom dar vieną pūgą. Nors ryte ir debesuota, bet beveik ramu, ardom palapines, kraunam kuprines, eisim toliau. Ryte dar palipam į viršų, prasieinam pro ledyną, bepietaujant išsigiedrija, išlenda aukščiausias Kamčiatkos ugnikalnis - Kliučevskaja sopka (4835 m), ir vėl mums sekasi. Vėl graži popietė, leidžiamės, vakare gražios spalvos, apie 20 laipsnių šalčio, ramu, bet ir vėl prieš įlysdami į palapines pastebime, kad pora laipsnių atšilo. Vėl kirba visokios mintys, dar bandom save raminti, bet mūsų patirtis buvo teisi - naktį prasideda eilinė pūga. Ryto sulaukiam be nuotykių, nors vėjas palapinę ir talžo, ir sniego privarė tarp tento ir vidinio sluoksnio, bet palapinė atlaiko. Pusryčių gaminti net nebandome, renkame savo žaislus, bandysim leistis žemyn iki miško zonos, nes ir vėl mums sekasi - vėjas nors ir uraganinis, bet į nugarą :). Pirma diena žygyje, kai visi eina su pūkėmis, ir ne karšta :), pūga siautėja, matomumas prastas, vienas už kito, šiaip taip išsilaikydami ant kojų, nors ir ne visada, leidžiamės. Matau, kaip Dalią vėjas teškia į akmenį, veidas perkreiptas skausmo, bet į klausimą - ar gali eiti, atsakymas tik vienas - galiu, visi supranta, kad kito varianto nelabai turime. Nors ir iš principo leidžiamės, bet vietovė raižyta, tai aukštyn, tai žemyn, ypač sunku ant kalniukų, vėjas ant jų verčia iš klumpių, jokio matomumo, dirba kompasas, GPS ir žemėlapis, ir taip visą dieną, pavalgyt irgi nėra galimybės, sotūs adrenalinu, na dar kas kokią raziną ar saldainį įsimeta į skrandį. Ir kaip smagu, kai pavakary apačioje pasimato miškas, o ir vėjas jau ramesnis, bet svarbiausia - vėl kažkas matosi. Ir vėl mums sekasi, miške laužas, dar ir siurprizas - pergalės cigaras, kaip ten be būtų, bet šiandien kiekvienas iš mūsų laimėjome po mažą pergalę prieš savo silpnybes. Dar keli tostai - atrodo ir vargo nebuvo :). Liko kelios dienos mišku iki civilizacijos, dar teks ir vėžes paminti, ir į kalniukus pakapoti, bet žygis jau į pabaigą, gal truputi ir liūdna, bet iš kitos pusės jau ir įspūdžių su kaupu, ir pavargę, ir kartu laimingi.
Paliekame automobilius aikštelėje prie Geluvos ežero ir išeiname lankyti barsukų ir kitų įdomių vietų: Šermukšnyno, Raudoniuko ežerus, Barsukyno ozą, Barsukyno, Dubuko, Širvos ežerus, seniausią regioniniame parke Žuikiškės ąžuolą, Butiškės, Bijotės, Juodežerio, Niaukos ežerus ir kitas vietas. A žmonių susirinko galybė, saulė švietė, šaltukas spaudė - dar viena gamtos tobulybė....
Kai jau nerimastis plėšo drasko - reik išjudėti, nulipti nuo kompo, ir pajusti ryšį su gamta... vasarą - bepigu tai daryti, bet žiemą - reikia didelio nerimo, liūdesio, kad taip nulipti ne tik nuo kompo, bet ir nuo pečiaus - ir išeiti....
Aga - išėjom - su rizika kaip prasieiti tuos kilometrus su paplyšusiu raumeniu….. prigasdinta. Kad ne taip baisu būtų Palangoje pirmam kabakėlyje gėrimėlio - ir pirmyn. O jau sekėsi - praktiškai tobula…. Aplinka, savijauta, jūra…. Artėjant Klaipėdai jau taip norėjosi greičiau užbaigti ėjimą – nes ir sveikatos neliko. Kalbėjima s telefonu pasidarė galimas tik prilaikant ranką, belaikančią telefoną - oho…. Nusivarėm, reik dažniau sportuoti…. Pabaiga apsivainikavo pigiai gauta raugintų kopūstų sriuba, kai jau ne šaukštą prie burnos, o visą galvą link dubenio lenkti reikėjo…. J
Pasiruošimas Naujųjų sutikimui buvo gana rezervuotas - ta prasme, kad po pernykščio akibrokšto nenorėjau dar kartą gauti tokios dovanėlės, todėl ilgokai branginausi į kvietimą, pati sutikau dėl rezervinio varanto kuris irgi neblogas turėjo būti... ir - galiausiai kažkur toli nuo namų nusidanginom, kad ramiai pasėdėti ir pasigrožėti Aukštaitijos gamta...
o pakvietimo laukiau iš kitur, kitų, kito... ir kaip visada - negavau.... negavau ir indulgencijos - ir ne todėl, kad nepirkau, o tiesiog.... tai dabar - ir jaučiuosi - tokia tiesiog, tiesiog kaip google ar pažinčių svetainė - nes tokia leido pasijusti, kreipimaisi va tokie įvyko..... klausimas - ar diedai duoda sau ataskaitą, ar mąsto, ko klausia ir prašo moteriškių.....
Šiųmetė, dvyliktųjų žiema labai savalaikė, atsižvelgdama į kalendorių, tvarkingai - pradėjo savo darbą gruodžio pradžioje - ačiū jai už tvarką ir padorumą, lengvą šaltį ir purų sniegą.... už galimybę pasidžiaugti gamtoje per lengvai sukaustytą kasdienybę ...
taigi, atejot atejot, Naujieji, kad jus kur kas... na ir ko cia jumis dziaugtis? patikekit - jusu ir nelaukiau, nes jums atejus sumazes per trecdali atlyginimas - tai ko cia laukti tokiu sveciu? juk sveciai turi dziuginti....
o jus - neaiskus, kvepiantys netikrumu..... vienintelis dziaugsmas - tai gamtos ciklo pagerejimas - ir sniegelis, ir saltukas, ir vaizdas uz lango - "i tema"...
a, o dar ta netikra pasaka paie Kaledu seneli, isaugom jau is tu stebukliniu pasaku amziaus; geriau susedus pamastyti, kaip cia prasisukus, kad sviesesnem galvom butume, kokio tai sprendimo sulauktume, arba patys ji padarytume...
taigi ot Nauji - galva skauda ne nuo padauginimo, o nuo problemu, ir koks gi cia svecias? su akmeniu uzantyje, tik nezinia, kada ji issitrauks.....
Jau taip staigiai kartą prasidėjo žiema - likom be žado, apvilti, nustėrę ir nejučia sustirom... įpuolėm sąstingin....
Sajanai, Juros
Dotnuvėlė
Suomijos įdomusis žygelis....
Rodos, septinta kelionės diena. Pareigybėse nenumatyta skaičiuoti dienų, taigi jų ir neskaičiuoju, tai bendražygių darbas. Rutina, vėl rutina, kuri gali būti įvairi, bet ne siektina. Man atostogos. Tačiau gerai žinau, kad bandome atsiplėšti nuo Luirojarvi ežero, pirčių, namukų ir kitų civilizacijos apraiškų. Eilinį kartą bandome. Jei būtų įvykęs koks netikėtumas ir mes būtume išsikrapštę iš vidutiniškai šiltų migių kiek ankstėliau, nereiktų kęsti savimi pasitikinčių baskų pašaipių žvilgsnių, nulydinčių margą visomis prasmėmis mūsų kompaniją. Bepigu jiems šaipytis – tikriausiai kliaučių kelyje nepasitaiko ir išlaikoma pusiausvyra tarp proto, jausmų, kilometrų ir žemėlapio. Tiek to, šį kartą dublis į Vakarus sėkmingas, ir kryptis tinka, ir pėdsakai veda ten kur reikia. Personažas vadas pasikinkė roges ir tiek jį tematėm, nors akivaizdu, kad seka sniegmotociklio vėžėmis, jau mažumėlę užpustytomis. Baltieji ir toliau puola, apniukęs pavasaris spėriai slenka – mažiau nei minus dešimt, o realiai – tai visai arti nulio. Šviežutėlis sniegas bando kabintis į senučius beskidus, bet nenusimenu – yra buvę ženkliai prasčiau, svarbiausia išlaukti, šiek tiek pastangų pridėti, ko čia galbūt ir susirinkau. Į perėjėlę pakilimas švelniai neišraiškingas, o jau galėčiau ir stačiomis lipti. Nesant būtinybės vaikytis vadovo, ramiai perkandam, ramiai linguojam viršun, pro Ampupaato kalnelį. Įtariu būsiant kažką netikėto; taigi - giedrėja, lengvai šalvena, niekas nebelimpa ir pasiūlo vaizdų – na, koks penktadalis Suomijos Šiaurės praktiškai po kojomis bei prieš akis; įrėmintas mažaūgėmis sueglėjusiomis pušimis, persišviečiančiu švino karkasu, besimainančiomis spalvomis, mitologinėmis būtybėmis, kurios esti, aišku, apsimetę medžiais Mumiai. Ore tvyro. Štai kodėl atkakau čia. „Бродяга...“ tūnojusi ir laukusi savo laiko, pagaliau iš kertelės išsiveržė, tenka atsilikti. Sumoj, o ir dalimis – gerai. Tobula. Tai pasilaikysiu ilgam, deja, tik tai.... kitas esminis ir, o ir kertinis kelionės momentas – nepasireiškė, et... Viskas klostosi - be barnių, o prie klasiškų vaizdų dar gauname galimybę laisva eiga riedėti žemyn. Artėjant kritiniam pietų metui, pasirodo ir Tuiskukuru nameliukas, prie nameliuko vadas ir O! draugiškas seneliukas suomis, kuris bevelija tik suomiškai ryšį palaikyti, stebi, kaip mes lengvai užkandžiaujam, bet atsisako mūsų vaišių, kurios nedelsiant burtu keliu buvo išsidalintos. Po pietų man nesuprantamu būdu sutarta, kad seneliukas lydės mus kokį tai gabalą kelio. Taigi kraipydamas galvą, akivaizdžiai parodydamas nusistebėjimą įranga, tiesa pasakius, net ne įranga, o daiktu, panašiu į roges, veda mus teisingu, nors ne visai planiniu keliu į šviesų vakarą. Kelias į vakarą teisingas, bet su šviesa derybų nebuvo, tai jos mažėja. Ak, vėl prieš akis galimi netikėtumai ir nežinomybė. Visa tai vežtų, jei būtų su kuo važiuoti.....Pelkėse seneliukas mus palieka, grįžta atgalios. Kelias atviroje vietoje užpustytas, baksnote ieškomas, kol persiverčiam per upelį. Zigzagais kilpojame po Pikkutuntura gūbrį (ko gero). Tabių slėnys pagal savo pobūdį išgyvenimų plotmėje, jei būtume slėnyje, bet jausmas kaip pasakoje, sodriai pilkas rausvumas, miglos marška, apsunkę eglės, pušys ar keružiai, suformavę gausybė keistų formų pusnių, taip ir masinančių likti. Kai kas pasidavė tam pragaištingam mistiniam grožiui, Mumių šauksmui. Suprantu, norėčiau ir aš likti, aprėpties ribas realybėn ištraukti, tik iš kaži kur proto balsas pramanus išbaidė, o būtų nors mažutėlis sausuoliukas viršuj buvęs, et... Ir nežinia, ar gerai, ar blogai, kad kaip kokie bėdžiai, o ne romantikai patraukėm link malkinės Salonrijampi, ar kaip ten ji. Pakeliui link stovyklavietės jau atsakančiai sutemę, o kadangi per kelias laipsniško aukštėjimo valandas užsidirbom smagų nusileidimą, tai smagiai ir leidžiamės, veik iki malkinės. Vos susilaikau nuo juoko protrūkio – vyriokai išsirikiavę stovi ant sniegmotociklio vėžių, kad mergiotės nepračiuožtų, būtent taip ir pasirodė J Ką gi, buitis. Keturių padabnų ir patogiu atstumu esančių medžių nėra, tinklelis užsikabina vidutiniškai gerai; vėliau pasirodė, kad ne taip ir gerai. Upelis vandeniu dar nečiurlena, tirpinamas sniegas, malkinei – ačiū, dviejų palapinių miestelis išdygęs, vėlyva vakarienė – puiki. Neišgirstu rytmetinio kėlimosi ir išėjimo laiko, kita vertus, ką tai pakeistų, nebent padorų ir privalomą priedermių laikymąsi, nes išskirtinumas nepriduoda santarvės, žiūrint iš bendražmogiškųjų pozicijų. Nors vakaras tobulas, ir tobulas tuo, kad pirmą kartą sėdžiu sėdimai prie laužo, ir jau būtų galima panirti į besirealizuojančių iliuzijų pasaulį, atsakanti sniego gniūžtė nuo pušų šakų grąžina į žygelį ir jo dirbtinę atmosferą. Eilinis skandaliukas, kurio pabaiga nebedomina, nes jos paprasčiausiai nebus. Tinklelio nereikia kabinti ant medžių. Dėkinga už naują tiesą. Tačiau ji – ne teisybė. Bet reikia eiti miegoti, nes ryt lauks ne ką mažiau neaiškus ir neprognozuojamas artėjimas prie civilizacijos. Nėra žvaigždžių, šilta, kažkiek km už dvi dienas, o kam labos nakties, o į sveikatą - kam?