Neužsikrauna nuotrauka skirta šios dienos įrašui. Kaip neužsikrauna ir gyvenimas. Itin akivaizdus atitikimas būvio ir net nereikalauja išmistifikavimo. NEUŽSIKRAUNA.
Nieko nežinau..... ką žinojau, pamiršau..... tuoj nežinosiu, ko ieškau
Besiblaškydama savo keturkampyje pajutau atitikmenį su uždarytu kambariu, patalpa su mažais langeliais, be durų, o sienos storos, virbai ant langų – matosi nedaug, bet galima justi - kad yra anapus kažkas tokio, ko norėčiau.... nežinau kambario aukščio - būtų galima skverbtis, bet tie virbai - neišvengiamai kažką sudraskyčiau - rūbus, rankas, kūną; sielą, aišku, paleisčiau saugiai pačiai rinktis kelią, bet kaip ji grįš į sudraskytą savo indą? Ji, kurią bandau saugoti nuo visų trypimų ir negandų? Turėčiau būti atsakinga už ją, apsaugoti, kad savarankiškai išlėkusi galėtų saugiai grįžti... kas ją beguos, kai įskaudintas kūnas nebepakels dvejopos naštos?......
Blaškausi.....
Blaškymąsi galiu atidėti į šoną.... pasirūpino kiti...... belieka išgyventi... manau - jau pavargau net klausimą užduoti - kodėl.... taigi - kodėl?
Va taip atrodo tie ieškojimai. Aišku, juokauju..... :)
"Jo, kelionė – puiki investicija į save patį. Bent aš, keliaudamas tiek savyje atrandu, kad į jokias kuprines netelpa". ….čia Entuziast citata, rašyta prieš 5 metus… (dabar jau prieš .. oho......) jau tada ją ketinau ant sienos kabinti (mintį tą užrašytą), nepakabinau, kaipgi atrodys toks didžiulis plakatas? Priedo dar „antidarbinis“ … bet arčiau reikalo esmės….
...po šių metų kelionės (Lenino), jau nusileidinėjant nuo viršūnės galvoje pradejo įkyriai baladotis mintis, kad noriu prie jūros, paprasčiausiai prie jūros, tolstant nuo vienos stichijos artėti prie kitos. Ir visai be jokio konkretaus tikslo (pagaliau!!!!!!!) – bėgioti basomis po smėli, kas labai gerai mankština kojas, o siautėjantis vejas gaivina prakaituotą kūną…. noriu prie juros TIESIOG. Pagaliau kaip žmogus noriu prie jūros….kuo toliau žemyn, tuo labiau ši mintis neramino, fiziškai spaudė kaži ką galvoj ar dūšioj…. na, civilizacija, Lietuva, nulėkiau į Neringą…. maža….ten prie Lenino kažkas lūžo nulūžo viduj… einu ieškoti, kur padėti siautėjančią dūšią. kūnas (vis dar paliegęs, jam tik valgyti ir miegoti duok), neturėjo sveikatos priešintis įkyrioms mintims bei protui, nors jie ir nesipyko tarpusavyje… taigi iškilo paviršiun tas pasakymas apie „investiciją į patį save“ – na ir ka aš toje kelionėje į Leniną suinvestavau, kad jau vos ne pasąmonė sako – lėk…. ir i jokius rėmus ar varžtus netelpa tas polėkis… tuo labiau i kuprines… visą mėnesį visiems sakau – „tingiu nešti“ – tingiu nešti kuprinę, palapinę, viską… rodos, jau prisinešiojau…ten… Rankos pirštai patys, be mano žinios naršo internetą, vietoj to, kad dirbtų darbus (pasiutėliai, visa mėnesį atostogavo, ir matyt, jiems dar maža?)… prinaršė – ALGARVE. Ačiū pirštam, žiūrėsim, gudročiai, ka man pasiūlys. Tikrai ne mano idėja buvo in Europa pasiduoti, bet ką ten žinosi, gal ten aukštikalnėse atsivėrė kokie kanalai ar kažkas panašaus stuktelėjo iš aukščiau ir jau ne mano valioj rinktis kur važiuoti? Pirštai naršo toliau ir pateikia man vis gražesnius pasiūlymus…..nuotraukos, aprašymai… bandau kritiškai vertinti tas grožybes, žinodama, kad visada reklaminiam reikalui geriausią kampą pagauna fotografuoti, ko normaliai atėjęs į vietą gali ir nepamatyti… bet tų grožybių tiek daug, kad pagalvojau „na, bent pusė jei bus tiesa, tai būsiu jau kaip ir rojuj“….ir tada prasidėjo pirmoji kelionės dalis – fantazijos – ką veiksiu ir kaip, ir kur, ir kiek….su kuo – tokio klausimo nekėliau, jis net nebuvo diskutuojamas… džiazas, laisvė, jėga, stichija, LAISVĖ…
