Šiandien septinta savaitė remonto, atsiradus naujai PAR Covido atmainai artėja treečioji banga ir griežtinimas, o aš atsidariau Novaturo kelionių puslapį į Turkiją - gerai kad kelialapis tik dviems, pavyko išvengti gėdos, o jau reikėjo.....poilsio ir nusiraminimo....
Toks tas remontas.....
Neužsikrauna nuotrauka skirta šios dienos įrašui. Kaip neužsikrauna ir gyvenimas. Itin akivaizdus atitikimas būvio ir net nereikalauja išmistifikavimo. NEUŽSIKRAUNA.
Viskas labai trapu
Dabartis tokia... kalendorius - 2017 ruduo. Metai be darbo. Čia kaip man reaguot? Niekam niekas neįdomu, visi žiūri savo kailio, beje, pačia bjauriausia išraiška. Dar kartą sakau - Supronienė - ne išimtis. Tik apmaudu, kad teko palikti darbą. Tas badas žiūrintis į akis - vargina..... Jau taip atsisveikinant dar nuvažiavau aa Jono kapo aplankyti. Po to oro uoste pragulėjau pusantros paros dėl pinigų stygiaus bastytis po Londoną. Du konkursai prieš akis, ir savaitės dėstymas. Nemanau, kad išmoksiu visus įstatymus ir dokumentus. Vienintelė užduotis - nereaguoti. Be troškimų.
Dėl aplinkui neršiančių personažų - ką gi - yra ir gera žinia - mano budulytę jau suspardė. Pasirodo, dar ant žemės galimas teisingumo atstatymas... o jau buvau praradus viltį :) Atsisuks lazda ir prasisiekėliams..... tiems, perdėm lipšniems, kurie ieško nemokamo įėjimo pro galines duris ir gerbūvio, sėsdami ant kitų galvų. Beje, tokiems nelinkiu degti pragaro liepsnose, kažkada; ko nors efektyvesnio bevelyčiau jau netrukus :) Sunkiai čia dera su Budhos mokymu, bet tam kartui kančios nebuvimui - šis kelias - atpildo prašymas.....
Laikas bėga, ir ne veltui. Suvokimą tokį mestelėjo - dėl pašalpinių ir skaldymo, bei dėl būtinybės balzamuotis. Jei su S. kalbam apie neįtikėtinai maža žmonių kiekį, tokį nykstamai mažą dydį, tai norėčiau ir manau būtų verta palikti keletą individų ateičiai, užbalzamuotų. O dėl pašalpinių - tai jie sukurti politikų, ir neišnyks, nes apdairūs valdžiažmogiai sukūrė priemonę, kuri padės skaldyti, žlugdyti, marinti šiaip dar dirbančius, mokančius mokesčius, ir šita sistema neleis susivienyti prieš vyriausybę. Tobulas planas.
Cha, įsikalbėjau - akurat Budos vaikaitė, tik dar pankuojanti :) Ir gyvenimas visai nesudėtingas - paprastas kaip dvi kapeikos, koks biesas bandė įpiršti mintį, kad viskas sudėtinga? Man gerai, neturiu problemų, kažką be įtampos darau. Tiesiog jėgelė... Įdomu, kiek ilgai tai tęsis?
Gyvenimas - velniškai painus dalykas.... O rutuliotis ir suktis tenka, nebent įsikalbėtum esąs Budos vaikaitis.....
Parodydamas savo jausmus, rizikuoji parodyti savo tikrąjį "aš". Išsakydamas savo mintis, svajones - rizikuoji prarasti jas..... Gyvendamas rizikuoji mirti. Bandydamas rizikuoji, kad nepasiseks. Tačiau būtina rizikuoti, nes didžiausias gyvenimo pavojus - nerizikuoti niekuom......
Vel pirmadienis... tik prastesnis nei kiti... sako tie 3-4 km laiduku masinoje atima musu energija, cakras isbalansuoja, susiurbia kaip siurbliuku... bet is tiesu - tai ne todel, ir beveik zinau kodel, elementaru, bet - juk ne visada yra taip kaip nori o kai labai nori kazko tikiesi viliesi, nusidangini kazkur, lauki savo iliuziju materializavimosi, ir iseina snipstas, tada jau prastai.... "pirmadienis" tesiasi ilgai, bet reikia gydyti savo ta "ego" - pigiausias budas tausoti sveikata - nesikurti iliuziju.... bet norisi
nieko naujo cia neismasciau - senos tiesos, o as kaip mokinuke - kaskart pamirstu, po to sunku pakilti is ligos patalo.....
zmogiska, gyva vadinasi - klystu.... o gal jau gana butu klysti?
Kažkaip sugalvojau, kai jau žemė pradėjo slysti iš po kojų dėl krūvos nesklandumų, kad reikia pradeti į viską žiūrėti filosofiškai. Pradėjau žiūrėti filosofiskai, pagerėjo, tačiau kol išsiaiskinau, kokios gi filosofijos laikausi, vėl kažkaip išsibalansavau. Pradėjau kitą knygą skaityti – pabudimas.
Tęsinys Ten moteriškė išprotėjus rašo apie savo būsenas…nu, jo… ieškau atitikmens tarp jos ir savo išgyvenimų, nors žodžiai skiriasi, išreiskiantys kažką, bet sumoj nedaug skiriasi. Gal. Norėčiau, kad būtų vasara, bent pavasaris. Tikiu, teigiamiau veiktų. kažko laukiu kaip nuosprendžio, ne, kaip egzekucijos, nes nuosprendis jau senai parašytas.
Tęsinys......Visai nesukele emocijų stiprūs įvykiai, širdis stojo dėl smulkmenų. Gal nustojau adekvačiai vertinti viską? Kaip reikės grįžti? O grįžti dar negreit galėsiu, nes visa tai tęsis dar ilgai, tampys visas nervų skaidulas, po truputį, su palaikymais, keliese… issilaikyti… Beje, o kur grįžti, ar kas laukia? ir vel, kaip urale – zmogaus teigimas. Ar ne per tankiai? Nors tiesą sakant, nebuvo jau tokio didelio žmogaus iš manęs tam urale. O čia? Nedaug. Gal kolei kas…fiasko…bet reikia žiūrėti filosofiškai. Bet akys atsako žiūreti – labai jau trumparegės – monitoriuje raides liejasi arba žiūrimieji slapstosi. Nežinau, gal iš tiesų monitorius kažką ne taip veikia? Reiks kompiuteristo klausti. Nors vargu ar ka padės… O ko paklsuti dėl tų kitų? ir kas padės? purtausi ir toliau. Tiek to, darganos, priskirsiu joms. O kam dedikuoti būvį? Ar bent yra prasmė? Ne, nereikia leisti, bent tuo tarpu, tokiems keistiems klausimams iš kažkur atklysti…vėliau, vėliau…tiesiog noriu pasakyti, kaip jaučiuosi…depresijos nėra. Išsekimo taip pat. Tai kas čia tada? Kokia velniava darosi? Nenorėčiau įvardinti…
...kazi kaip vis galvoju - na kas tas ruduo? kodel kazkaip jausmai pradeda listi is kazi kur? lyg ir laiko tiem jausmam nera... o net ir nesant laiko - tai noris islekti su tais visais jausmais miskan, na ir ka - isleki - smagu grazu gera, ir vel plusteli jausmai - ale situos jau bent ivardyti einasi - atlaida tokia visuotine - tau tiesiog gera, nepyksti .....
Na, ir nuotaika tokia - kaip pries Velines... kad nors laiko butu pamastyti apie buti-nebuti, laiko nera, bet visas vidus kazkaip susigaranksciavo, atsisake produktyviai dirbti, ir masto, kontempliuoja pats sau... tai ir as is paskos, nes jausmas toks, kad spaustu, gniauztu kas viduj, aisku, jau rudenine Tetule (depresija) - siaip visai laiku - pamastymu dienom - juk nuo to nesvietisko lekimo ir veiklos net neapsiziuresi, o jau Anapilin cemodanelis saukia.... ir bendradarbiai - kiekvienas su savo problemom kaip cia geriau pasiekt artimuju kapus, tai jie bet uzsieme, ir ta Tetule ju taip negrauzia, o as lieku viena su tuo grauzimu, jau ir baisu - sitiek dienu grauzaties, bet gal su avansu? ale kur jau cia tas avansas - dienos trumpeja, trumpeja.....
Savaite isibegejo man net nespejus mirkteleti ...
o gal jau ir i pabaiga eina? ir taip visa laika - laikas nieksiskai greitai lekia... jau kazin keik laiko nebuvo saules...
kai ryte kazkas panasaus i sviesuli pradejo rodytis - puoliau iamzinti, spejau, nes po pusvalanduko - VEL LYJA ...
Patogus oras virusams daugintis ir plisti - jei koks isciaudo - ore dar nesudziusta bacila, speja pasidauginti ir padoriam zmogui nusesti i kvepavimo takus.... pasiutimas....
patogus laikmetis ir kitos rusies niekadejams daugintis - visi suprantam apie ka mes cia ...
Vaizdas pro langą, kai jau akys pradeda varvėti bežiūrint į monitorių, - gelbsti, ypač vasarą, kai žalia spalva dominuoja, nes langai į parko pusę išeina, ir į rytus žalia spalva - pasak medikų atgaiva akims - ko gero, jie teisūs, nes tikrai pašviesėja.... ilgainiui, laikui bėgant, žaluma nepastebimai pereina į visokiausių atspalvių geltonį - šildo dūšią ir džiugina. Kartais tenka net krūptelėti, kai ta šildanti palaima už lango pradeda neįtikėtinu greičiu keistis ir vibruoti - pirma rudens pūga, pirmas sniegas.... kad ir šlapias, nieko tokio - vis kažkas naujo akims.... kaip beje, ir seniems parko mežiams - įsisiautėjus vėjui, medžiai griūva....
Labai norejosi rasyti, tik nesirase, nezinia, ar del didelio noro, ar del negalejimo is ivykiu ir minciu gausybes isrinkti ir iskristalizuoti ka nors apciuopiamo, ar is daugybes potyriu - siela tapo bežadė, o didis jausmas (sielvartas) - bevardis begarsis, taigi - nesirašė. Dabar jau nebėra kur trauktis - reikia pripažinti - nebėra kelio į pavasarį, į laukimą, viltį ir pan. šviesius dalykus. Po Rasų - einam atgal, į žiemą, nes esam jau subrendę, prityrę visa ko... Kaip Gamta - tuoj tuoj naktys pradės ilgėti, dar koks mėnesiukas apgaulingos šviesos, šilumos, ir užgrius rudenio visi privalomieji atributai. Viskas kaip ir pagal dėsnius.... tik - labai jau sparčiai tai vyksta, per greitai....
Ak, spustelėjo širdį, ką čia spustelėjo, surakino žnyplėm.... gerai, kad kažkuriuo momentu susivokaiu, kad reikiai ramiai reaguoti ir pasakyti - "jei turi stiprią širdį - būk tame renginyje, jei ne - pasitrauk".... aišku, pasitraukti negalėjau..... Esmė - susitikimas grupuotės, kai kurių žmonių nemačiau po 20 ir daigiau metų. Ką tai reiškia - pamatai reliktinį žmogų, vardas dar tik rutuliojasi galvoje, o širdis jau spurda, viską prisimena, kas buvo susiję, prisiminimus, ak.... o buvom jauni grazus, ir veikla prasminga grazi, dabar veiklos nebera, tos veiklos, bet tie prisiminimai - pjaute pjauna, rauna spurdančią širdį... jaučiu - kiti ne ką kitaip jaučiasi.. o apsikabinimai.... prieš krūva metų buvom drovesni, mažiau sentimentalūs... gal ir normalu - dar nesupratom, kas yra laikas, gyvenimas, draugai, oj.... norisi raudoti.... - visa tai BUVO..... mes - ne jaunyn.... bičiulių vaikai nesupranta, kas vyksta, bet jaučia, kad tėvai atsidūrė kažkurioje plotmėje, ko jie dar nežino.....
ir ašaros tvenkiasi, ech, kur mano jaunystė.....
Penktadienis pavasaris ne vien džiugesį neša, bet ir nerimastį. viltys laukimai ir svajonės gali būti netikėtai suspenduojami - juk mes tas visas viltis ir svajones ne su vienišu būviu siejam, o su kokia tai kita būtybe..... iškyla būtinybė "atsuspenduoti" - dar neusgalvojau kaip, bet bandau gaudyti..... galimybes už uodegos.... arba laiką, arba pasitelkti "paslaptį" ir norimą pamatyti jau kaip už esamą, kitaip tariant - vizualizuoti viltis, pritaikyti dažnį tą patį - gailiuosi, kad fizikos nestudijuoju - gal padėtų
o šiaip jau labiausiai vertėtų išmokti džiaugtis kiekviena akimirka ir išgyventi tai - ką ji neša..... su tuo džiugumu laukiant svajonių