Vilko dantys
Kuršo aktai. Acta Curoniae

Kuršo aktai = Acta Curoniae

Parengė, vertė ir komentavo Tomas Baranauskas

Pasvalys: Pasvalio krašto muziejus, 2017 / Joniškis: "Simkala", 2017. - 163, [1] p.

ISBN 978-609-95791-1-5

Tiražas 1000 vnt.

    „Kuršo aktai. Acta Curoniae“ – projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ trečioji dalis. Pirmasis leidinys „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“ (2014 m.) buvo skirtas svarbiausiems Žiemgalos aktams, antrasis – „Sėlos aktai. Acta Seloniae“ (2015 m.) – rytinės Žiemgalos kaimynės Sėlos aktams, o šis rinkinys skirtas vakaruose su Žiemgala besiribojančiam Kuršui.

    Leidinyje skelbiami svarbiausi su Kuršo nukariavimu ir jo dalybomis susiję 1230–1254 m. dokumentai originalo ir lietuvių kalba, o taip pat pateikiama glausta Kuršo nukariavimo XIII a. istorinė apžvalga, detalūs jo žemių žemėlapiai pagal 1253 m. dalybų aktus, išsamūs skelbiamų aktų geografiniai ir istoriniai komentarai. XIII a. Kuršo aktai yra unikalus baltų istorinės geografijos šaltinis, kuriam išsamumu neprilygsta jokios kitos baltų genties šaltiniai. Tai leidžia geriau pažinti XIII a. baltų žemių struktūrą ir teikia unikalių duomenų apie išnykusią kuršių kalbą.

Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos

Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos

Autorius Tomas Baranauskas

Joniškis: Joniškio istorijos ir kultūros muziejus / Žiemių pradas "Simkala", 2017. – 133, [1] p.: iliustr.

ISBN 978-9955-32-390-7

Tiražas 500 vnt.

    Knygoje nagrinėjamas Lietuvos istorijoje nepelnytai užmirštas 1287 m. kovo 26 d. įvykęs Garuozos mūšis ir jo istorinis kontekstas, o taip pat skelbiami šį mūšį aprašantys XIII–XVIII a. šaltiniai su vertimais į lietuvių kalbą. Autorius pateikia naują Garuozos mūšio ir 1279–1290 m. Žiemgaloje vykusių kovų interpretaciją, traktuodamas jas kaip Lietuvos istorijos dalį, ir kvestionuoja istoriografinį stereotipą, kad Garuozos mūšyje žiemgalių pasiekta pergalė nepakeitusi jų likimo, o 1290 m. Žiemgala neva buvusi užkariauta kryžiuočių. Knygoje pateikiami argumentai, rodantys, kad Garuozos mūšio ir po jo iki 1290 m. vykusių kovų dėka Vokiečių ordinas buvo priverstas pasitraukti iš Žiemgalos, o pusė istorinės Žiemgalos teritorijos iki šiol tebėra Lietuvos valstybės sudėtyje. Visa tai leidžia Garuozos mūšį suvokti, kaip vieną reikšmingiausių Baltijos kryžiaus žygių mūšių ir naujai pažvelgti į iki šiol menkai pažintą XIII a. paskutinio ketvirčio Lietuvos istoriją.

Paskutiniajam žiemgalių sukilimui ir Garuozos šilo mūšiui atminti / Kaujas Garozas silā un zemgaļu pēdējās sacelšanās piemiņai

Paskutiniajam žiemgalių sukilimui ir Garuozos šilo mūšiui atminti / Kaujas Garozas silā un zemgaļu pēdējās sacelšanās piemiņai

Parengė Andrius Bitaitis

Vertė Ernestas Vasiliauskas

Redagavo Ilze Apine

Joniškis: "Simkala", 2017

Tiražas 500 vnt.

    Garuozos mūšio 730 metų sukakčiai skirtas lankstinukas su trumpu 1287 metų žiemgalių karinės kampanijos aprašymu lietuvių ir latvių k.

Žiemgalių karvedys = Zemgaļu vadonis

Parengė Artūras Slapšys

Joniškis: "Simkala", 2017.

6PAK-0010

Tiražas: 60 vnt.

    "Žiemgalių karvedys = Zemgaļu vadonis" - Garuozos mūšio 730 m. sukakties minėjimo proga, Latvijoje specialiu užsakymu "Latvijas pasts" išleistas riboto tiražo 0,50 € vertės pašto ženklas, skirtas 1287 m. kovo 26 d. mūšyje žuvusiam nežinomam žiemgalių karvedžiui. Imaginacinio portreto autorius Artūras Slapšys.

Sėlos aktai. Acta Seloniae

Sėlos aktai = Acta Seloniae

Parengė, vertė ir komentavo Tomas Baranauskas

Pasvalys: Pasvalio krašto muziejus, 2015 / Joniškis: "Simkala", 2015. - 63, [1] p.: iliustr.

ISBN 978-609-95791-0-8

Tiražas 1000 vnt.

    Šis leidinys – projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ tęsinys. 2014 m. buvo išleistas pirmasis šio projekto leidinys „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“, skirtas 760-osioms pirmojo Žiemgalos padalijimo metinėms. Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuoto projekto antrąją dalį vykdė Žiemių pradas „Simkala“ drauge su Pasvalio krašto muziejumi.

    Šio rinkinio tema – rytinė Žiemgalos kaimynė Sėla, kurios dalybų aktas sudarytas 1256 m. pabaigoje. 2016 m. sukanka 760 metų nuo šio akto sudarymo ir 600 metų – nuo pačiame Žiemgalos bei Sėlos paribyje įskūrusių Biržų pirmojo paminėjimo (Biržus pirmą kartą minintis 1416 m. rugpjūčio 23 d. Livonijos magistro laiškas paskelbtas „Žiemgalos aktuose“). Tad šis leidinys dedikuojamas šioms sukaktims.

    Žiemgalos ir Sėlos istoriniai likimai XIII amžiuje buvo glaudžiai susiję. Juos sieja 1218–1226 m. formaliai gyvavusi Sėlos vyskupija, apėmusi rytų Žiemgalą ir šiaurės Sėlą, o taip pat galutinis viduramžių vokiečių ekspansijos rezultatas – Kuršo, Žiemgalos ir Sėlos padalijimas į bemaž lygias pietines ir šiaurines dalis, atitekusias atitinkamai Lietuvai ir Livonijai (nuo 1918 m. – Latvijai).

    1256 m. Jersikos ir Sėlos dalybų aktas, be kita ko, vėl grįžta ir prie Žiemgalos, kurioje patikslina 1254-aisiais Rygos arkivyskupystės kapitulai tekusios Vakarų Žiemgalos Sparnenės žemės ribą: Vokiečių ordinas perleido kapitulai Pestenės gyvenvietę (dabartinę Apguldę Duobelės savivaldybėje Latvijoje). Šis aktas daug kuo unikalus. Jis kėlė ginčus jau iškart po jo sudarymo: kryžiuočiai buvo nepatenkinti, kad jį patvirtino tik laikinai Livonijos magistro pareigas ėjęs Rygos komtūras Liudvikas, neatsiklausęs Ordino kapitulos ir padaręs per daug nuolaidų Rygos arkivyskupui. Išskirtinis šis aktas ir tuo, kad jo išliko net trys originalo egzemplioriai, kurie šiandien saugomi Krokuvos ir Stokholmo archyvuose. Šiandien, skiriami Baltijos jūros ir daugiau kaip 1000 kilometrų, šie egzemplioriai po daugelio šimtmečių pirmą kartą vėl sudėti vienas šalia kito šio leidinio puslapiuose.

    1256 m. Sėlos dalybų aktas teikia žymiai mažiau informacijos apie Sėlą nei atitinkami 1253 m. Kuršo ar 1254 m. Žiemgalos dalybų aktai. Sėlą jis apibūdina tik pagal išorinius jos valdymo centrus – Aizkrauklės ir Kuoknesės pilis – ir nemini jokių vietovardžių pačios Sėlos teritorijoje.

    Šią spragą kažkiek užpildo kiti dokumentai, visų pirma Vokiečių ordino valdas pietiniame Dauguvos krante tvirtinanti 1254 m. gegužės 23 d. popiežiaus Inocento IV bulė, reikšminga šiaurinei (latviškajai) Sėlos daliai pažinti. Jos originalas nėra išlikęs, o joje tenkinamos Vokiečių ordino teritorinės pretenzijos pažeidžia Rygos arkivyskupo interesus, todėl yra abejonių dėl bulės autentiškumo.

    Pietinės (lietuviškosios) Sėlos dalies vidinę struktūtą aprašo 1255 m. spalio mėn. Mindaugo Sėlos dovanojimo Vokiečių ordinui aktas. Kartu su pastaruoju Mindaugo aktu šiame leidinyje skelbiama minėtą Sėlos donaciją patvirtinanti popiežiaus Aleksandro IV 1257 m. liepos 13 d. bulė bei abu šiuos aktus transumuojantis 1393 m. gegužės 18 d. popiežiaus nuncijaus ir Masos vyskupo Jono Gabrielio dokumentas. Pastarasis reikšmingas dėl informacijos apie Mindaugo antspaudą (šiame leidinyje pilnai publikuojamas pirmą kartą). 1255 m. Mindaugo aktas jau yra neblogai žinomas Lietuvoje, mat 2003-aisiais, minint Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų, buvo atvežtas eksponuoti į Vilnių iš Berlyno, kaip „svarbiausia išsaugota ir šiandien žinoma istorinė relikvija, susijusi su vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo asmeniu“ (Dolinskas, 2005). Ta proga jis buvo komentuojamas, fotografuojamas, apsvarstytas paties akto ir prie jo prikabinto antspaudo autentiškumas.

    Į šį rinkinį įtraukta ir Rygos arkivyskupystės kapitulos 1298 m. birželio 12 d. sutartis su Danijos karaliumi Eriku VI Manvedu, kuriam už pagalbą kovoje prieš Vokiečių ordiną buvo pasiųlytos žemės Žiemgaloje, Jersikoje ir Nalšioje – iš jo galima spręsti, kad Rygos arkivyskupystei tuo metu dar prilausė gan plačios valdos į pietus nuo Dauguvos, kurios siekė net toliau į pietus, nei buvusios Sėlos ribos.

    XIV a. antrojoje pusėje, kuomet Vokiečių ordinas vėl ėmė galvoti apie Sėlos užkariavimą, atsirado dar trys reikšmingi Sėlos aprašymai: du Mindaugui priskiriami suklastoti Sėlos dovanojimo aktai ir anoniminis Sėlos ribų aprašymas, datuojamas 1392 m. Šie aktai, nors juose iš esmės tik bandoma rekonstruoti XIII a. Sėlos ribas pagal jau gan miglotą savo meto supratimą, yra reikšmingi dokumentai, papildantys sėliškų vietovardžių aruodą ir mūsų žinias apie šį kraštą. Pavyzdžiui, tik iš anoniminio Sėlos ribų aprašymo sužinome apie Trakus, kurie turėjo būti Rokiškio rajone ir greičiausiai tapatintini su Papilių piliakalniu prie Obelių. Tik čia minimas ir Sėlos paribyje buvęs Latavos (Lettow, dabar – Palatavys, Anykščių raj.) piliakalnis, kuris gali būti susietas su Mindaugo karūnavimo vieta.

    Šiandien nelengva lokalizuoti daugelį Sėlos aktuose minimų vietovardžių. Mažiausiai abejonių kelia dabartinėje Latvijoje esančio Sėlpilio (Salų savivaldybė) ir 1255 m. Mindaugo Vokiečių ordinui dovanotų Maleišių (Anykščių raj.) lokalizavimas (nors ir dėl jų būta kitokių nuomonių). Tačiau visi XIII–XIV a. aktuose užrašyti Sėlos vietovardžiai yra vieninteliai amžininkų užfiksuoti sėlių kalbos liudijimai, kuriuos nagrinėja kalbininkai, bandantys šį tą pasakyti apie išnykusią sėlių kalbą.

Žiemgalos aktai = Acta Semigalliae

Žiemgalos aktai = Acta Semigalliae

Parengė, vertė ir komentavo Tomas Baranauskas

Joniškis: „Simkala“, 2014. – 34, [2] p.: iliustr.

ISBN 978-609-95703-0-3

Tiražas 1000 vnt.

    Šis leidinys – Žiemių prado „Simkala“ drauge su Pasvalio krašto muziejumi bei Joniškio istorijos ir kultūros muziejumi vykdyto projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ rezultatas. Šis dalinai Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas skirtas pirmojo Žiemgalos padalijimo 760-sioms metinėms paminėti.Tad į leidinį pateko visų pirma du Žiemgalos istorinės geografijos pažinimui ypatingą reikšmę turintys 1254 m. balandžio mėnesio Žiemgalos dalybų aktai. Lietuvai jie svarbūs dar ir tuo, kad čia pirmą kartą paminėtos šiaurės Lietuvos vietovės – Žagarė, Šilėnai (prie Kuršėnų) ir Žiemgalos kaimynė Upytės žemė. Ten pat esantis Upytės ir Žiemgalos kaimynystėje buvusios Šiaulių žemės paminėjimas yra reikšminga nuoroda, padedanti Šiaulių krašte lokalizuoti 1236 m. įvykusį Saulės-Šiaulių mūšį – pirmosios įspūdingos Lietuvos karinės pergalės vietą.Siekiant plačiau atskleisti XIII a. Žiemgalos geografiją, į leidinį įtrauktas ir 1272 m. spalio 7 d. Duobenės ir Sparnenės žemių dalybų aktas, gerokai praplečiantis mūsų supratimą apie šių dviejų Vakarų Žiemgalos žemių teritorinę struktūrą ir supratimą apie Žiemgalos teritorinę struktūrą apskritai. Iš šiose žemėse išvardytų 35 apygardų, regis, tik viena patenka į dabartinės Lietuvos teritoriją (bent iš tų, kurias šiandien pavyksta lokalizuoti). Tai – Duobenės žemės Egluonenės apygarda, sietina su Naujojoje Akmenėje prasidedančia bei į Vadakstį įtekančia Agluonos upe, o taip pat Lokavos piliakalniu.Į leidinį taip pat įtraukti ir du mažesnę reikšmę Žiemgalos geografijai turintys aktai, kuriuose aprašomos dabartinėje Lietuvoje buvusios Žiemgalos apygardos. Tai 1259 m. vasario 13 d. popiežiaus Aleksandro IV bulė, kuria patvirtinamos Rygos šv. Marijos Magdalietės seserų cistersių vienuolynui dovanotos valdos, tarp jų – Guostagalio ir Šiurpės apygardos, kurios siejamos su dabartiniais Tričių ir Peleniškių piliakalniais Pakruojo rajone. Tad ši bulė yra ir pirmasis Pakruojo rajono Guostagalio gyvenvietės paminėjimas. Taip pat skelbiamas1416 m. rugpjūčio 23 d. Vokiečių ordino Livonijos magistro laiškas Ordino prokuratoriui, kuriame aprašyta Nogailių apygarda. Didžioji jos dalis išsidėsčiusi dabartinės Lietuvos Biržų ir Pasvalio rajonuose (srities centras buvo dabar Latvijai priklausančiame Kamardės piliakalnyje, kuris iki 1921 m. teritorinių mainų priklausė Lietuvai). Čia randame pirmąjį Biržų paminėjimą, o taip pat krašto upių – Apaščios, Rovėjos, Smardonės ir Tatulos aprašymus.Visi šie aktai šiandien saugomi skirtinguose, tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusiuose, archyvuose – Rygoje, Krokuvoje, Varšuvoje ir Berlyne. Vieno iš jų originalas (1259 m. popiežiaus bulės) buvo žinomas dar XIX a., bet sudegė dar 1863 m. Sankt Peterburge. Todėl vienas iš projekto tikslų buvo į vieną vietą surinkti ir paskelbti šių plačiai išsibarsčiusių dokumentų fotokopijas, juo labiau, kad jos kartu yra ir seniausių Šiaurės Lietuvos gyvenviečių „gimimo“ (t. y. pirmojo paminėjimo) metrikos, kurių šių vietų gyventojai iki šiol neturėjo galimybių pamatyti. Kartu parengtos naujos jų tekstų lotynų bei senąja vokiečių kalba publikacijos bei pirmą kartą skelbiami vertimai į lietuvių kalbą.Yra ir daugiau aktų, teikiančių geografinių žinių apie Žiemgalą, bet šiame leidinyje apsiribota tik tais, kurie daugiau ar mažiau paliečia dabartinės Lietuvos teritoriją. Siekiant atskleisti skelbiamų dokumentų atsiradimo istorinį kontekstą, publikacijos įvade trumpai apžvelgta XIII a. Žiemgalos politinė istorija.

Vilko dantys