Vienas seniausių įvykių susijusių su Žiemgalos paminėjimu istoriniuose šaltiniuose fiksuojamas XIII a. pabaigos Rijos (Riudės) cistersų vienuolyno, danų herojiškame metraštyje - Rijos analuose (Rydårbogen), Lotoknuto (Knuto) valdymo laikotarpiu (912-923 m.)

<...> Jo laikais kas trečias iš vergų ir paprastų žmonių išėjo iš karalystės. Ir išvykę, visą Prūsiją, Žiemgalą ir karelų žemę bei daugelį kitų žemių sau pajungė, ir džiaugdamiesi žemių derlingumu nebenorėjo grįžti, o pasiliko ten iki pat šios dienos <...> (http://viduramziu.istorija.net/vikingai.htm; Monumenta Germaniae Historica, T XVI, p. 398).

    Ingvaro tolimojo keliautojo sagoje, apie XI a. (1035-1041 m.) įvykius rašoma:
    <...> su karalium Olafu nesugyveno ta tauta, kurie vadinasi žiemgaliai (Seimgalir) ir jau kurį laiką jie nemokėjo duoklės. Tuomet karalius Olafas pasiuntė Onundą ir Ingvarą su trimis laivais reikalauti duoklės. Pasiekė jie tą žemę, sušaukė susirinkimą su gyventojais ir pareikalavo duoklės iš jų karaliaus. Ingvaras ten pademonstravo savo puikią iškalbą taip, kad tas karalius (žiemgalių) su daugybe kitų vyresniųjų, nematė kitos išeities kaip tik susimokėti reikalaujamą duoklę, išskyrus tris vyresniuosius, kurie nenorėjo paklusti karaliaus patarimui ir atsisakę mokėti duoklę, surinko armiją. Karalius Olafas išgirdęs, apie jų sukilimą, davė kariauną ir paprašė Onundo ir Ingvaro su jais susikauti. Jie susikovė ir daugybė ten gyvybių neteko, prieš priversdami jų vyresniuosius bėgti. Atsitraukiant buvo paimtas į nelaisvę tas vyresnysis, kuris labiausiai priešinosi mokėti duoklę. Ir pakorė jį, bet kiti du pabėgo. Jie prisiplėšė ten daug grobio ir paėmė duoklę, ir tai padarę visą gausų turtą auksu ir sidabru parplukdė karaliui Olafui. <...> (P. Tunstall, The Saga of Yngvar the Traveller, 2005; Latvijas vēstures muzeja raksti Nr. 10, Pētījumi Zemgaļu senatnē, A. Radinš, 2004: 77).

    Kitas XI a. pradžia datuojamas įrašas, tyrinėtojų nuomone susijęs su žiemgaliais (arba sembais), yra Švedijos senojo prekybos centro Sigtunos, Melareno (Mӓlaren) šiaurinėje ežero pakrantėje 1911 m. rasta baltiško tipo formos svarstyklių dėžutė. Jos viršutinėje dalyje išraižytas runomis toks užrašas:  Diarfras gavo šias svarstykles iš žemgaliečio/sembiečio (?) (simskum moni) ...ijoje, o Vermundras įbrėžė šias runas. Skandinavų runologai, dėl vietomis neįskaitomų runų, yra skirtingų nuomonių ir daro prielaidą, kad runose minimas asmuo vienodai gali būti siejamas tiek su Semba, tiek su Žiemgala. Dėžutės apatinėje dalyje, pasak tyrinėtojų, išraižytas magiškos paskirties arba tiesiog įspėjimas ilgapirščiams įrašas: Paukštis sudraskė blyškųjį plėšiką. Aš mačiau kaip gegutė lavonų kilo (A. Butkus 1994; XXIX 1; K. Zilmer, Records and Representations of Baltic Traffic in the Viking Age and the Early Middle Ages in Early Nordic Sources, 2005: 177-178; E. A. Mелъникова, Скандинавские рунические надписи, 2001: 331).

    Sigtunos svarstyklių dėžutės atvejis ne vienintelis keliantis dvejones minint Žiemgalą senuosiuose įrašuose runomis. Pietryčių Švedijoje randasi dar du - Gioko (Gӧk), datuojamas apie 1000-1075 m. ir Grionstos (Grӧnsta), datuojamas apie 1020-1060 m., akmenys su runomis, kuriose galimai yra įrašyta Žiemgala (Latvijas vēstures muzeja raksti Nr. 10, Pētījumi Zemgaļu senatnē, A. Radinš, 2004: 78; K. Zilmer, Records and Representations of Baltic Traffic in the Viking Age and the Early Middle Ages in Early Nordic Sources, 2005: 178-179). Gioko akmens tekstą J. Kabelka šifruoja: Gumos sūnus Roaras pastatė šį akmenį Slodės tėvo Audaro, kuris dalijęs auksą (prekiavo) Žiemgaloje (Sæimgalum arba sim[kalum]?), atminimui (J.Kabelka, Baltų filologijos įvadas, 1982: 74; E. A. Meлъникова, Скандинавские рунические надписи, 2001: 303). Grionstos akmenyje E. A. Melnikova nurodo fragmentišką įrašą esantį: ... savo tėvui, pastatė šį akmenį Torstenui, kuris keliavo į Žiemgalą (Semgallir) (?) (E. A. Mелъникова, Скандинавские рунические надписи, 2001: 304-305). Tačiau tvirtai šių prielaidų patvirtinti, dėl nuskilusių dalių ar apgadintų įrašų, šiandien paprasčiausiai neįmanoma.

    Vis dėlto, vienas runų akmuo, kuris neabejotinai mini Žiemgalą, stovi to paties Švedijos Melareno ežero pietinės pusės Selajono (Selaӧn) saloje, ant senovės kapinyno pylimo. Akmuo datuojamas maždaug apie 1040 m. Jame yra iškalta: Sigrida pastatė šį akmenį Svenui, savo vyrui. Jis dažnai buriavo į Žiemgalą (til simkala) prabangiu laivu aplink Domisnesą (Kolkos ragą) (Judith Jesch, Ships and Man in the Late Viking Age, 2001: 63-64; A. Butkus 1994, XXIX 1; Latvijas vēstures muzeja raksti Nr. 10, Pētījumi Zemgaļu senatnē, A. Radinš, 2004: 77-78; E. A. Mелъникова, Скандинавские рунические надписи, 2001: 307-308).

    Dar vienas skandinaviškos kilmės rašytinis šaltinis yra XII a. Sakso Gramatiko Gesta Danorum veikalas. Šiame danų patriotinio aprašymo VIII knygoje, pasakojant apie mitologinio herojaus Starkado žygdarbius, išsiųsto malšinti sukilimo Rytuose, šio mirštančio didvyrio dainoje skamba:
    <...> aš sutriuškinau netgi kuršius, visas estų gimines, ir tavo tautą, Žiemgala (et populos, Semgalla, tuos). <…> (The Danish History of Saxo Grammaticus, book VIII, part I, 2008: 312; Douglas B. Killings, The Danish History, Books I-IX by Saxo Grammaticus, 2006: VIII).

    Tuo tarpu, Žiemgalos vardo paminėjimas, atsiranda ir senuosiuose Kijevo Rusios metraščiuose. Spėjama, kad anksčiausiųjų metraščių rinkinio apie senąją Rusią Būtųjų laikų pasakojimas autorius turėtų būti kronikininkas Nestoras, gyvenęs XI-XII a. pradžioje. Šių metraščių rankraščiai nėra išlikę, tačiau yra jų XIV ir XV a. daryti nuorašai, žinomi kaip Laurentijaus ir Ipatijaus metraščiai, kuriuose rašoma:
    <…> Jafeto dalyje sėdi rusai, čiudė ir visos tautos: meria, muroma, vesia, mordva, užvoloko čiudė, permė, pečera, jamia, ugra, lietuva, žiemgala (Зимeгoлa), kurša, latgala, lyviai <…> (Памятники литературы, Повесть временных лет, 2003: 3).
    Toliau aptinkamas štai toks įrašas: <…> O štai kitos tautos, kurios rusams moka duoklę: čiudė, meria, vesia, muroma, čeremisai, mordva, permė, pečera, jamia, lietuva, žiemgala (Зимигола), kurša, noroma (?), lyviai - kalba sava kalba <…> (Памятники литературы, Повестъ временных лет, 2003: 5).
    O Suzdalės - Perejeslavlio metraštyje, dar įterpiama: <…> amžini duoklininkai ir žirgšėriai <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 45).

    To paties Būtųjų laikų pasakojimo, 1377 m. daryto nuorašo Laurentijaus metraščio 95 puslapyje dar aprašomas 1106 m. nesėkmingas Polocko rusų (kunigaikščio Vseslavo Briačislavičiaus sūnų) žygis į Žiemgalą, kur jie buvo visiškai sutriuškinti.
    <…> Tais pačiais metais, Žiemgala (Зимигола) nugalėjo Vseslavičius, visus brolius ir draugoves, jų išmušė 9 tūkstančius <…> (Памятники литературы, Повестъ временных лет, 2003: 86).

    Apie 1154 metus sudarytame žymiausio viduramžių arabų keliautojo, geografo ir kartografo Al Idrisi detalaus anuomet suvokiamo pasaulio žemėlapyje su plačiais komentarais, aprašomi Estijos miestai ir:
    <…> Nuo Anhu (Estijoje) pietryčių kryptimi pajūrio link iki upės Būnū žemupio yra penkiasdešimt mylių, ir tam, kuris ten važiuotų, prireiktų šešių dienų. O nuo ten iki Felemūs pilies yra šimtas mylių. Toji pilis žiemą stovi visiškai tuščia, nes jos gyventojai apsigyvena olose, esančiose toliau nuo jūros, kur galima deginti ugnį tol, kol trunka šalčiai. Kai baigiasi žiema, išsisklaido tirštas rūkas ir nustoja lyti, jie sugrįžta į savo pilį. Nuo tos pilies iki (miesto) Madsūna (Mdsūnh, Mrsunh, Marsūna) yra trys šimtai mylių. Tai didelis klestintis miestas, kurio gyventojai garbina ugnį. <…> (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1996; t. 1: 198-199). Kai kurie latvių tyrinėtojai mano, kad Al Idrisi aprašoma Madsūna yra žiemgalių Mežuotnė (E. Brīvkalne, Rakstītās ziņas un archeoloģiskās liecības par IX-XIII gadsimta Mežotni, 1960: 61).

    XIII a. vidurio, Danijos mokesčių knygoje Liber Census Daniӕ, vardijant baltų žemes rašoma:

    <…> Tai yra žemės iš vienos Lipz (Priegliumi) vadinamos upės pusės. Jos kitoje pusėje: Zambia (Semba), Scalwo (Skalva), Lamato (Lamata), Curlandia (Kuršas), Semigallia (Žiemgala). <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 51).

    XIII a. antrosios pusės veikale Opus maius, kurio autorius yra pranciškonas Rodžeris Bakonas, rašoma:
    <…> O šių genčių papročiai yra skirtingi. Prūsai, kuršiai, lyviai, estai, žiemgaliai, lietuviai yra pagonys. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005:50).

    XIV a. pradžia datuojamame autoriaus Haukro Erlendsono geografiniame aprašyme, kurio nuorašas mums pažįstamas kaip Hauksbók, apie didžiąsias upes rašoma:
    <…> Šitoje pasaulio dalyje kitos didžiosios upės tokios: Dniepras (Nepr) ir Neva (Nyia), Lielupė (Seimgol), Dauguva (Duna), <…> (Hauksbók 1892-96: 150; J. Kabelka, Baltų filologijos įvadas, 1982: 74).

    Prancūzų cistersų vienuolis Alberikas savo kronikoje Chronica Albrici monachi Trium Fontium, įraše apie 1232 m. pasakoja, kad Balduinas iš Alno kardinolo Otono buvo išsiųstas į Livoniją ir pagonių žemes. Apie nesutarimus su ten  įsikūrusiu Kalavijuočių ordinu, kuris buvo įsteigtas Diriko iš Turaidos, vokiečių pirklių ir išvytų iš Saksonijos nusikaltėlių, pasivadinusių Dievo kariais, kad galėtų gyvent Livonijoje be karaliaus ir įstatymų. Toliau rašo, kad Balduinas iš Alno, popiežiaus buvo paskirtas Žiemgalos vyskupu ir visos Livonijos legatu. <...> Pirmasis Sėlos vyskupas buvo Bernardas, antrasis Lambertas, trečias Balduinas, vadinamas Žiemgalos (Semigallie) vyskupu. <...> Toliau apie Žiemgalos lotyniško (Semigallia) pavadinimo kilmę, pasakoja neva išeiviai iš Prancūzijos keliavę Adrijos ir Juodąja jūra <...> Iš ten Dniepro upe per Rusią pasiekė provinciją, kurie ją pavadino Žiemgala (Semigalliam). <...> (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 215).

    Hermano Vartbergės sukurptos XIV a. antrojoje pusėje Livonijos kronikoje rašoma:
    <…> Toliau 1228 Viešpaties metais, penktadienį, rugpjūčio 18 d., kuršiai ir žiemgaliai (Curonibus et Zemigallis) užėmė Dunamundės (Daugavgryvos) pilį ir vienuoliams nežmoniškai visokiais būdais gyvybę atėmė. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 169; Hermanni de Vartberge, Chronicon Livoniae, E. Strehlke, 1863: 24). O štai tą patį įvykį fiksuojantis Diunamundės cistersų vienuolyno metraštis Annales Dunamundenses rašo: <…> 1211 m. ant šv. Mikalojaus kalno buvo pastatytas Diunamundės vienuolynas, o 1228 m. (rugpjūčio 20 d.) palaiminto abato Bernardo dieną, jis buvo nuniokotas kuršių ir žiemgalių (devastata est a Curonibus et Semigallis). <…> (Monumenta Germaniae Historica, t. XVIIII, 709). Dar vienas, iš esmės žodis į žodį atkartojantis šį įvykį, istorijos šaltinis yra Sembos kanauninko metraštis Canonici Sambiensis Epitome Gestorum Prusie. <...> 1228 Viešpaties metais, palaiminto abato Bernardo dieną (rugpjūčio 20 d.), kuršiai su žiemgaliais nuniokojo vienuolyną. <...> (Scriptores Rerum Prussicarum, 1861: 279).

    Iš popiežiaus Grigaliaus IX legato, Modenos vyskupo Vilhelmo rašto dėl Rygos, Kuršo ir Žiemgalos vyskupijų ribų. Ryga, 1237 m. rugsėjo 17 d.
    <…> O Kuršo vyskupijos ribos tokios: visas plotas tarp Nemuno ir minėtos Ventos upės iki pat Lietuvos ir nuo Abavos ir Ventos santakos iki Žiemgalos. O Žiemgalos vyskupijos ribos tokios: visas laisvas plotas už minėtos Žiemgalos ir Kuršo tarp Nemuno ir Dauguvos šiapus Nėries upės, o nuo Nėries aukštupio tiesiai iki Polocko <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 53).

    Iš 1238 m. kovo 13 d. popiežiaus Grigaliaus IX nurodymo Brėmeno arkivyskupui, šv. Marijos vienuolyno abatui ir Brėmeno bažnyčios dekanui, bažnytinių sankcijų pagalba sutramdyti Kalavijuočių ordiną, dabar žinomą kaip šv. Marijos Vokiečių ordinas Livonijoje, kuris persekioja Daugavgryvos vienuolyno abatą ir konventą dėl to, kad jie 1231 m. suteikė prieglobstį:

    <…> mūsų garbaus brolio Balduino, buvusio Žiemgalos (Semigaliensi) vyskupu ir popiežiaus legatu <…>, kad išgelbėtų jį nuo tų, kas troško jo gyvybės. (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 218).

    Apie 1240 m. viduramžių enciklopedistas pranciškonas Baltramiejus Anglas savo veikalo Apie daiktų savybes (De proprietatibus rerum), XV knygoje Apie provincijas rašo:
    <…> Apie Žiemgalą (De Semigallia). Žiemgala – nedidelė provincija, įsikūrusi už Baltijos jūros, netoli Ozilijos ir Livonijos, žemutinėje Mezijoje. Taip ji vadinama todėl, kad joje gyvena galatai, kurie ją užgrobė ir sumišo su šios žemės gyventojais. Štai kodėl žiemgaliais (“Semigalli”) vadinami tie, kurie kilo iš galų arba galatų, ir vietinių žmonių. Žemė puiki ir derlinga, daug javų, ganyklų ir pievų, bet tos genties gyventojai tamsūs, grubūs ir žiaurūs (barbara et inculta) <…> (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1996, t. 1: 232-233; Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 225-226).

    Iš popiežiaus legato Vilhelmo, buvusio Modenos vyskupu, rašto, Balga, 1242 m. balandžio 19 d. Vizituodamas Prūsijoje, legatas suteikia teisę Vokiečių ordinui statyti pilis Livonijoje, primindamas apie savo ankstesnius įsakymus:
    <…> (1237 m. arba 1238 m. įsakymu) pastatyti pilį prie Lielupės (flumine Semigallorum) tokioje vietoje, kuri yra pasiekiama laivams, kitaip nei pavyzdžiui vokiečiams buvus sunkiai ginama pačioje viršūnėje pastatyta Mežuotnės (Medzothen) pilis; (1237 m. rugsėjo 17 d.) įsakymą dėl Rygos, Žiemgalos (Semigalensis), Kuršo vyskupysčių ribų;     <...> Kadangi visos šios legato procedūros nedavė laukiamų rezultatų malšinant žiemgalius ir kuršius, jis sumanė pasinaudoti kitais metodais (karine intervencija), suteikdamas Vokiečių ordinui teises: <…> pastatyti pilį arba miestą tinkamoje vietoje prie Lielupės (flumen Semigallie), su tikslu ginti krikščionybę, taip pat paskirti žemės plotą Ordinui, dviejų mylių atstumu, su visomis laisvėmis, teisėmis ir dešimtinėmis; statyti atatinkamą pilį arbą miestą tomis pačiomis teisėmis, tinkamoje bei naudingoje vietoje prie Ventos upės Kurše; taip pat, su sąlyga, jeigu šias žemes vėliau prireiktų padalinti vyskupui ir Ordinui, tokiu atveju pastarasis pasilieka teisę išsaugoti savo nuosavybėje visas aukščiau minėtas pilis arba miestus, bet apmokant nustatytą vertę užstatytos teritorijos <…> (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 237).

    Iš popiežiaus Inocento IV rašto (dalinai atkartotas 1234 m. vasario 21 d. bulės tekstas) dėl Sabinos (prie Romos) vyskupo, buvusio Modenos vyskupo Vilhelmo skyrimo legatu ne tik Livonijoje, Prūsijoje, Kulme, Gotlande, Alandų salose, Suomijoje, Estijoje, Žiemgaloje, Kurše ir Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Bohemijoje, Moravijoje ir Austrijoje. Genuja, 1244 m. liepos 15 d.
    <…> Inocentas vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems Kristaus tikintiesiems Livonijoje, Prūsijoje, Kulmo, Gotlando, Ėlando, Suomijos, Estijos, Žiemgalos, Kuršo ir Lietuvos žemėse ir kituose naujakrikštų ir pagonių kraštuose ir salose siunčia sveikinimą ir apaštališką palaiminimą. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 53; Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 257).

    Verona, 1245 m. birželis. Imperatoriaus Frydricho II privilegija Vokiečių ordino magistrui Henrikui Hohenlohei dėl užimsimų Kuršo, Lietuvos ir Žiemgalos žemių:
    Vardan Šventosios ir Nedalomosios Trejybės, amen. Frydrichas Antrasis, Dievo gailestingumu visada šventas romėnų imperatorius, Jeruzalės ir Sicilijos karalius. Dievas mūsų, kaip imperatoriaus, valdžią iškėlė aukščiau už pasaulio karalių [valdžią] ir išplėtė mūsų valdų ribas po įvairius žemės kraštus tam, idant uoliai rūpintumėmės šlovinti per amžius Jo vardą bei plėsti tikėjimą tarp pagonių (taip Jis parengė Šventąją Romos Imperiją skelbti Evangeliją) ir dėtume pastangas pagoniškas gentis ne tik nugalėti, bet ir atversti į tikėjimą, teikdami tokių malonių, kuriomis remdamiesi katalikai vyrai uoliai imtųsi ilgo darbo pajungti pagonių gentis bei atversti jas į tikėjimą ir dosniai teiktų tiek savo turtą, tiek žmonių. Todėl šia privilegija visiems Imperijos dabarties ir ateities žmonėms skelbiame, kad brolis Henrikas iš Hohenlohės, garbingasis Švč. Marijos Vokiečių ordino magistras, mūsų pavaldinys, uoliai reikšdamas savo dievotą norą, išdėstė mums, kad jis pats ir jo ordino broliai iš karšto ir dievoto troškimo plėsti katalikų tikėjimą ir didinti Dievo vardo garbinimą, pasikliaudami Dievo parama, mielai imtųsi ir atkakliai stengtųsi įžengti ir užimti [pagonių] žemes Kuršą, Lietuvą ir Žiemgalą (Semigalliam) tikrojo Dievo garbei ir šlovei; uoliai prašė mūsų aukštybę (jei teiktumėmės pritarti jo pageidavimams), kad, pasikliaudamas mūsų valdžios galia, galėtų imtis tokio darbo ir jį tęsti ir kad mūsų aukštybė dovanotų ir patvirtintų jam ir jo ordinui visas žemes, kurios jo ir jo brolių uolumu būtų užimtos minėtuose kraštuose, būtent: Kurše, Lietuvoje ir Žiemgaloje (et Semigallia); taip pat prašė, kad savo privilegija apdovanotumėme jo ordiną išskirtinėmis teisėmis, laisvėmis ir kitais dovanojimais, kurių jis prašė minėtų kraštų užėmimo reikalu; pats į minėtas žemes įžengti ir joms užimti nuolat nepailsdamas skirsiąs savo ordino turtus ir žmones. Todėl mes, atsižvelgdami į minėto magistro aiškų uolų norą ir karštą dievotą pasiryžimą, kuriuo jis Viešpatyje degė dėl minėtų žemių įgijimo savo ordino labui, taip pat į tai, kad minėtos žemės yra Imperijos vienintelės valdžios aprėptyje, taip pat pasikliaudami minėto magistro išmintimi, nes darbais ir žodžiais yra iškilnus vyras, [kuris,] pasitelkęs savo bei savo brolių uolumą, tvirtai imsis užimti minėtas žemes ir drąsiai tai vykdys ir nemes be naudos pradėto darbo kaip daugelis tų, kurie tuo pačiu reikalu veltui ėmęsi daug darbų ir, Regis, jau pradėję nešti naudą, juos paliko, minėtam magistrui suteikėme teisę visomis jėgomis ir pastangomis pulti minėtas žemes, dovanodami ir patvirtindami per amžius minėtam magistrui, jo įpėdiniams ir jo ordinui visas žemes, kurias su Dievo parama užimtų Kuršo, Lietuvos ir Žiemgalos (et Semigalie) kraštuose, kaip seną ir tikrą Imperijos teisės objektą, ir kalnų, ir lygumų, ir girių, ir upių bei jūros pavidalu, leisdami jas valdyti be jokių prievolių ir mokesčių, su atskaitomybe tik mums ir mūsų įpėdiniams, romėnų imperatoriams. Taip pat tebūnie jiems leista visose jų žemėse, kurias užėmė ir turėtų užimti, Ordino labui įvesti perkėlos ir prekių pervežimo mokesčius, steigti muges ir turgus, kalti pinigus, skirti talijas ir kitas rinkliavas, kurti, kaip jiems atrodys naudinga, prekybinius kelius sausumoje, upėse ir jūroje, per amžius valdyti ir turėti aukso ir sidabro, geležies ir kitų metalų, taip pat druskos kasyklas ir lydyklas, kurios būtų ar bus rastos minėtose žemėse. Taip pat leidžiame jiems skirti teisėjus ir vyresniuosius, kurie turi teisingai valdyti ir prižiūrėti sau pavaldžius žmones, tiek tuos, kurie atversti į tikėjimą, tiek ir visus Pagonis, taip pat bausti prasižengėlius už jų klaidas, kaip reikalaus teisingumas. Taip pat tegul teisėjai ir vyresnieji klauso civilinių ir baudžiamųjų bylų ir sprendžia jas remdamiesi teisės normomis. Taip pat iš savo malonės leidžiame minėtam magistrui ir jo įpėdiniams savo žemėse turėti ir vykdyti ją teisminę valdžią ir valdymo formą, kurią savo valdomoje žemėje turi bet kuris Imperijos vasalas, idant įtvirtintų gerus gyvenimo papročius ir normas, įkurtų tarybas ir priimtų nuostatus, kurie padėtų stiprinti tikinčiųjų tikėjimą ir leistų visiems jų pavaldiniams džiaugtis ir mėgautis ramiu gyvenimu. Šios privilegijos galia griežtai draudžiame bet kuriam vyriausiajam kunigaikščiui, kunigaikščiui, markgrafui, grafui, vyresniajam, įgaliotiniui, pareigūnui ir asmeniui, nesvarbu ar aukšto, ar žemo luomo, dvasininkui ar pasauliečiui, ko nors imtis pažeidžiant šį mūsų dovanojimą ir patvirtinimą. Jei kas nors tai išdrįstų, lai žino užsitrauksiąs mūsų aukštybės pyktį ir penkių šimtų aukso svarų baudą, kurios pusė turi atitekti mūsų iždui, o likusi pusė – nukentėjusiesiems. Šiam savo dovanojimui bei patvirtinimui įamžinti ir per amžius galioti liepėme surašyti šią privilegiją ir sutvirtinti ją auksine bule, kurioje įspaustas mūsų aukštybės atvaizdas. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 55-56; Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 264).

    Iš popiežiaus Inocento IV rašto. Lionas, 1246 m. sausio 9 d.
    <…> Prūsijos, Livonijos, Estijos, Žiemgalos (Semigalliam) ir Kuršo prelatams pranešama, kad buvęs Armagos arkivyskupas (Albertas) paskirtas (1245 m. lapkričio mėn.) Prūsijos arkivyskupu ir visiems Prūsijos, Livonijos, Estijos vyskupams metropolitu. <…> (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 266).

    Kelno miesto archyve saugomas pergamentas mus iformuoja, kad 1247 m. spalį Žiemgalos vyskupas (episcopus Semigallie) Arnoldas, skyrė atlaidus Kiolno šv. Kuniberto bažnyčioje. Kitas pergamentas fiksuoja Žiemgalos tą patį vyskupą 1247 m. lapkričio 30 d. pašventinus altorių Gailenkircheno bažnyčioje, Vokietijoje (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 273-274).

    Lionas, 1247 m. gruodžio 5 d. Iš popiežiaus Inocento IV rašto:
<…> kadangi Livonijos ir Prūsijos arkivyskupas iki šiolei neįstengė išpildyti Maino arkivyskupo (Zigfrido III) prašymo paskirti jo sūnėną pranciškoną Henriką (iš Liucerburgo) vyskupu kuriojenors Livonijos arba Prūsijos bažnyčioje, (Arnoldas) Žiemgalos vyskupas (episcopi Semigallen[sis])  prašo popiežiaus atleisti jį iš pareigų dėl ligos ir kitų priežasčių, šiuo atveju Inocentas IV įsako aukščiau minėtą Henriką paskirti Žiemgalos vyskupo pareigoms <…> (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 274).

    Sprendžiant iš Rygos vyskupo Mikalojaus akto, sudaryto Turaidoje 1248 m. rugpjūčio 16 d., Livonija “pajungia” sau kažkurią Rytų Žiemgalos žemės dalį.
    <…> Mikalojus, Dievo malone, Rygos vyskupas, patvirtina ir paskiria Rygos miesto kapitulai vyskupo Alberto dovanotą ir iki šiol valdytą turtą: Salaspilio bažnyčią su Duolės salos gyvenviete ir jos dešimtinėmis; Ikškilės bažnyčią su jos dešimtinėmis; Krimuldos bažnyčią, kartu su jos dvasinėmis ir materialinėmis teisėmis šios bažnyčios dvylikoje kaimų, taip pat dešimtines trijų kitų kaimų (Byrinų dvaro apygardoje); šios bažnyčios ribos eina palei Vikmestės upę iki pat jūros, plotyje nuo Kišupės upės iki upės Gauja; taip pat valdžios bei bažnytinio administravimo teises Rygoje ir aukščiau minėtose bažnyčiose, kaip ir Turaidos, Lielvardės ir Remino pilių valdymą ir teises; dirbamas žemes prie Rygos kalno ir Akmens saloje, dirbamas žemes ir malūnus Kliverių saloje, kaip ir Veizakių saloje; šv. Jokūbo bažnyčią Rygoje; 200 arklų Kurše, Dundagės ir Targalės apygardose, kaip ir Vecišių kaime, su visomis dvasinėmis ir materialinėmis teisėmis; 150 arklų ir 40 mansų Žiemgaloje (in Semigallia); mūrinį pastatą prie Dauguvos upės Kryžiuočių poreikiui, už tai vyskupas gaus kasmet pusę markės sidabro; vieną ketvirtadalį Veizakių salos; vyskupas dovanoja kapitulai savo 60 markių vertės mokyklines knygas. <…> (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 275-278).

    1249 m. bažnytiniai raštai fiksuoja naujai paskirtą Žiemgalos vyskupą Henriką (Heinrico Semigalliensi episcopo) pašventinus altorius Vokietijos (?) Peterhauso vienuolyne (1249 m. vasario 14 d.), Šveicarijos Zofingeno bažnyčioje (1249 m. balandžio 11 d.) ir (1279 m. birželio 13 d.) Lichtentalio vienuolyne skyrus atlaidus (Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 290-291).

    Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos ordino magistro Eberhardo iš Zaino raštas dėl nepadalytų Kuršo žemių padalijimo. Kuldyga, 1253 m. balandžio 4 d.
    <…> Tebūna visiems jums žinoma, kad su mylimais Kristuje Vokiečių ordino magistru ir broliais taip padalijame į tris dalis neapgyvendintas ir nepadalytas Kuršo žemes, būtent: Ceklį, Duvzarę, Mėguvą, Pilsotą ir tą žemę, kuri yra tarp Skrundos ir Žiemgalos (terra inter Schrunden et Semigalliam). <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 58; Latvijas vēstures avoti, II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 335-336).

    Roma, 1254 m. sausio 28 d. <…> išklausęs Rygos kapitulos prašymų, popiežius Inocentas IV patvirtina jai velionio Rygos vyskupo Mikalojaus dovanotą ir Rygos arkivyskupo (Alberto) pripažintą dalį, priklausiusios vyskupui dalies Žiemgaloje (in Semigallia), su visomis dvasinėmis ir šventomis teisėmis <…> (Latvijas vēstures avoti II s., Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 355).

    1254 m. balandžio mėn. Vakarų Žiemgalos žemių dalybų tarp Rygos arkivyskupo Alberto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Eberhardo Zeino aktas:                                                               Albertas, Dievo gailestingumu Livonijos, Estijos ir Prūsijos bei Rygos bažnyčios arkivyskupas, prepozitas Hermanas bei Rygos kapitula ir Eberhardas, Vokietijos magistras, einantis Vokiečių namų didžiojo magistro pareigas Livonijoje, visiems šį lapą matysiantiems [siunčia] džiaugsmą ir pasveikinimą Kristuje Jėzuje. Arbitrų pasitarime darniai sekdami viešpaties popiežiaus raštu, mums duotu dėl Žiemgalos (Semigallie) dovanojimo ir padalijimo, šaukdamiesi Šventosios Dvasios malonės, prieš tai pasimeldę, burtų keliu į tris dalis Žiemgalą (Semigalliam) padalijome tokiu būdu. Silenė ir Žagarė (Sillene et Sagera) su jų sritimis – Rygos arkivyskupui, Duobenė ir Sparnenė (Dubene et Sparnene) – Rygos kapitulai, Tervetė ir Duobelė (Tervethene et Dubelene) – Vokiečių namų broliams su dešimtinėmis ir bažnyčių patronato teise ir visomis teisėmis bei pasaulietine nauda amžinai priklausys, išskyrus teises, kuriomis negali naudotis niekas, išskyrus arkivyskupą arba arkidiakoną. O jeigu kokios nors paveldimos valdos kieno nors iš mūsų dalyje bus pardavinėjamos, niekas iš mūsų kitos pusės nenaudai nepretenduos į jas nei pirkimo, nei kokio nors kito uzurpavimo pretekstu. Tai sudaryta 1254 Viešpaties metais, balandžio mėnesį, mūsų pontifikato pirmaisiais metais. Šio reikalo liudininkai yra tie, kurių antspaudai yra žemiau prikabinti: Gerhardas, Holšteino grafas, Otonas, riteris iš Barmštedo, brolis Albertas, pranciškonų gvardijonas, brolis Arnoldas, dominikonų prioras, Hermanas, Rygos prepozitas, ir daugelis kitų dvasininkų ir pasauliečių. Taigi, kad visa tai liktų nepažeista ir tvirta, šį lapą liepėme patvirtinti, prikabinant mūsų antspaudą drauge su magistro Eberhardo, Vokietijos magistro, kuris tuo metu ėjo Vokiečių namų didžiojo magistro pareigas Livonijoje, antspaudu. (T. Baranauskas. Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae. 2014: 10-11; 14).

    Neapolis, 1255 m. kovo 31 d. Iš popiežiaus Aleksandro IV rašto dėl Rygos bažnyčios perėmimo šv. Petro sosto bei savo globon, patvirtinant Rygos arkivyskupui Albertui ir jo kanoniškai paskirtiems palikuonims visą esamą turtą bei gerbūvį, kuris jau priklauso šiai bažnyčiai ir tai dar ką gaus iš popiežių, karalių, kunigaikščių ateityje.
    <…> vietą, kur randasi Rygos katedra, Rygos miestą su visomis nuosavybėmis, išsaugant nepakitusias Vokiečių ordino teises. Turaidos, Lielvardės, Ikškilės, Malpilio, Duolės, Salaspilio, Kuoknesės, Asuotės ir Liepenės pilis, šių pilių nuosavybes, Jersikos piliakalnį. Arkivyskupo pilis, laukus, pievas, girias, miškus, žūklavimą, ganiavą, malūnus ir dešimtinės teisę Žiemgaloje (Semigallie), išlaikant nepakitusias Vokiečių ordino teises. Upmalę (Upemele), Metsepolę, Talavą ir Sėliją, su visomis aukščiau paminėtomis nuosavybėmis, laisvėmis ir neliečiamybe <…> (Latvijas vēstures avoti, II, Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 382-383).

    Ananis, 1255 rugpjūčio 2 d. Iš popiežiaus Aleksandro IV rašto dėl suteikiamų teisių bei įsipareigojimų Rygos šv. Jokūbo bažnyčios Marijos vienuolynui.
    <…> išklausęs Rygos šv. Jokūbo bažnyčios Marijos vienuolyno vadovybės ir seserų nuolankių prašymų, popiežius Aleksandras IV praneša, kad perima juos šv. Petro sosto bei savo globon, suteikdamas jiems šv. Benedikto reglamentą ir cistersų brolių institucijas, taip pat patvirtina esamas vienuolyno valdas kaip ir tas, kurias įsigys ateityje iš karalių, kunigaikščių arba dievobaimingumo dovanotas, bet ypač: vietą, kur randasi vienuolynas, kartu su jo nuosavybėmis, 50 arklų Žiemgaloje (Semigallia), 50 arklų Upmalėje (Opemelle), tiek pat Jersikos Rygos vyskupijoje <…> (Latvijas vēstures avoti, II, Senās Latvijas vēstures avoti, 2 b., 1940: 384-385).

    Tų pačių 1254 m. balandžio mėn. Upamalės dalybų tarp Rygos arkivyskupo Alberto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Eberhardo Zeino aktas.                                                                            Albertas, Dievo gailestingumu Estijos, Livonijos ir Prūsijos bei Rygos bažnyčios arkivyskupas, ir Eberhardas, Vokietijos magistras, einantis Vokiečių namų didžiojo magistro pareigas Livonijoje, visiems šį lapą matysiantiems [siunčia] džiaugsmą ir pasveikinimą Kristuje Jėzuje. Visiems pranešame, kad dėl taikos ir santarvės gėrybės tarp mūsų ir Vokiečių namų brolių žemę, kuri vadinama Upmale (Opemele), sutinkant Rygos kapitulai, metus burtus, šaukiantis Šventosios Dvasios malonės, padalijome į tris dalis. Kurios žemės ir valdos arkivyskupui, o kurios broliams turi atitekti, pasirūpinome šiame lape užrašyti amžinai galiai. Taigi, pirmoji Upmalės dalis yra iš šios pusės upės, kuri vadinama Žiemgalių upe (Semegallera), Dauguvos link, iki pat upelio, kuris vadinamas Nemunėliu (Memela), ir šiuo upeliu aukštyn Dauguvos link iki pat Medenės ribų. Antroji dalis yra ta, kuri [ribojasi] aukštyn Nemunėliu iš kitos pusės ir aukštyn Žiemgalių upe tarp Nemunėlio ir Žiemgalių upės iki pat miško, kuris vadinamas Vere, aukštyn Žiemgalių upe iš abiejų pusių iki pat Upytės ir Šiaulių žemių ribų. Taigi, šios dvi dalys amžinai priklausys arkivyskupui ir jo įpėdiniams. Trečioji dalis yra nuo minėto miško žemyn Žiemgalių upe iki pat ilgos salos, kuri liaudiškai vadinama Ilgąja sala, pabaigos; tarp tų dalių, kurios yra iš šios Žiemgalių upės pusės, padalinimas yra nuo Žiemgalių upės pusės žemiau miško iki pat žemės, kuri vadinama Plone (Plane), kuri dar priklauso aukštesniajai daliai, ir nuo šios žemės iki pat artimiausios gyvenamos žemės, ir ši dalelė bus amžinai valdoma Vokiečių namų brolių su dešimtinėmis ir bažnyčių patronato teise ir visomis teisėmis bei pasaulietine nauda, išskyrus teises, kuriomis negali naudotis niekas, išskyrus arkivyskupą arba arkidiakoną. Tai sudaryta 1254 Viešpaties metais, balandžio mėnesį, mūsų pontifikato pirmaisiais metais. Šio reikalo liudininkai yra tie, kurių antspaudai yra žemiau prikabinti: Gerhardas, Holšteino grafas, Otonas, riteris iš Barmštedo, brolis Albertas, pranciškonų gvardijonas, brolis Arnoldas, dominikonų prioras, Hermanas, Rygos prepozitas, ir daugelis kitų dvasininkų ir pasauliečių. Taigi, kad visa tai liktų nepažeista ir tvirta, šį lapą liepėme patvirtinti, prikabinant mūsų antspaudą drauge su magistro Eberhardo, Vokietijos magistro, kuris tuo metu ėjo Vokiečių namų didžiojo magistro pareigas Livonijoje, antspaudu. (T. Baranauskas. Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae. 2014: 12-13; 15).

    1256 m. pabaiga. Rygos arkivyskupo Alberto ir Rygos arkivyskupystės kapitulos sutartis su Vokiečių ordinu dėl Jersikos ir Sėlos žemių pasidalinimo bei kai kurių kitų žemių Livonijoje, Žiemgaloje, Kurše ir Latgaloje dalybų patikslinimo. 

    Albertas, Dievo gailestingumu Rygos bažnyčios arkivyskupas, prepozitas H[ermanas], prioras M. ir visa tos bažnyčios kapitula visiems Kristaus tikintiesiems, pas kuriuos šis raštas pateks, [siunčia] pasveikinimą sveikatos kūrėjuje. Kad visas ginčas ir ieškinys tarp mūsų iš vienos pusės ir mylimų Kristuje magistro Liudviko, Šventosios Marijos Vokiečių namų ligoninės magistro ir brolių, esančių Rygos diecezijoje, iš kitos pusės, visiškai nurimtų, šiuo raštu pripažįstame, kad dėl tų dalykų, dėl kurių buvo ieškinys, draugiškai sutarėme su tais broliais tokiu būdu: būtent taip, kad trečioji dalis Jersikos pilies vietos su žeme, dešimtinėmis ir visa pasaulietine teise būtų jų, tačiau dvasinę teisę tiktai mums paliekant. Panašiai ir tokiu pat būdu reikia suprasti dėl prie jos prigludusios žemės, kuri vadinama Sėla, trečiosios dalies, kad ta žemė, kuri glaudžiasi prie pilies, vadinamos Aizkraukle, atitektų tai piliai kaip [vienas] trečdalis, o dvi dalys, kurios išsidėstę priešais Kuoknesės pilį, jau minėtai piliai būtų priskirtos, tačiau taip, kad tarp tų dalių, tai yra brolių ir mūsų, žemė prie Dauguvos, apimanti mylią į ilgį ir plotį, būtų palikta Šventojo Jokūbo abatei ir konventui. O dėl Siguldos ir Vendeno pilių mokesčių ir dešimtinių ir visų jų valdų visoje Rygos diecezijoje, dėl kurių tarp mūsų ir jų buvo ieškinys, atsisakome viso bylinėjimosi su jais, nepaisant abiejų pusių dėl viso to turimų ar galimų gauti privilegijų. Dėl to dalyko kompensavimo paliko mums, arkivyskupui, amžinai valdyti alodą ir žemę Bliumendalyje su jo priklausiniais ir visus laukus, kuriuos turėjo Šteinholme su pievomis. O mums, prepozitui ir kapitulai, paliko Žiemgaloje (Semigallia), kaime, vadinamame Pestene (Pestene), aštuonias žagres su visomis savo teisėmis. Taip pat dėl mūsų valdų Kurše, Dundagoje ir Targalėje, su mumis taip sutarė, kad minėtos valdos su savo ribomis ir besiribojančiu jūros krantu, laisvai mums tų pačių brolių su visomis teisėmis amžinai paliekamos. Taip pat atsisakėme bylinėjimosi su tais pačiais broliais dėl mokesčių ir dešimtinių iš žemės, kuri vadinama Kalve (Calve), tai palikdami jų žiniai, tačiau išsaugant Rygos bažnyčios dvasines teises. Taip pat Varkundės žemė priklausys tiems patiems broliams, tačiau taip, kad vyskupui ir jo žmonėms, ir broliams, ir jų žmonėms iš to nekiltų jokio nuostolio dėl žvejybos, bet kiekvienam būtų paliktos jo teisės, kaip kad iki šiol turėjo. Taigi, kad visa tai įgautų amžino tvirtumo galią, šį raštą, surašytą šiuo reikalu, mūsų ir mūsų bažnyčios, o taip pat ir brolių antspaudais liepėme patvirtinti, padedant broliui Albertui, ankstesniam gvardijonui, dalyvaujant broliams dominikonams ir pranciškonams ir jų antspaudais patvirtinus. Duota Rygoje, tūkstantis du šimtai penkiasdešimt šeštais Viešpaties metais. (T. Baranauskas. Sėlos aktai. Acta Seloniae. 2015: 23-26).

    1259 m. vasario 13 d., Ananjis. Popiežius Aleksandras IV pakartoja Rygos šv. Marijos Magdalietės seserų cistersių vienuolynui prie šv. Jokūbo bažnyčios 1255 m. rugpjūčio 2 d. suteiktas privilegijas ir tiksliau išvardija jo valdas Padauguvyje ir Žiemgaloje:                                                         Aleksandras, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mylimosioms dukroms Kristuje, Rygos švento Jokūbo vienuolyno abatei ir jos seserims, ir esančioms, ir būsimosioms, vienuolišką gyvenimą gyvenančioms, amžinam atminimui. Pasirenkančioms religingą gyvenimą dera gauti apaštališkąją paramą, kad, kartais kieno nors beprotybei užgriuvus, arba jas nuo pavojaus apsaugotų, arba šventosios religijos tvirtybė, ko te nebūnie, nesusilpnėtų. Dėl to, mylimosios dukros Kristuje, jūsų teisingiems prašymams maloningai pritarėme, ir Rygos šv. Dievo motinos ir mergelės Marijos bei šv. Jokūbo vienuolyną, kuriame dieviškajai tarnybai esate atsidavę, paimame į šventojo Petro ir mūsų globą, ir šio rašto privilegija sustipriname. Taigi visų pirma nustatome, kad vienuoliškas ordinas, kuris, pagal Dievą ir šventojo Benedikto regulą, o taip pat brolių cistersų nuostatus, mūsų po visuotinio susirinkimo priimtus, yra pripažįstamas įkurtu tame pačiame vienuolyne ir tenai visiems laikams turi būti nepažeidžiamai puoselėjamas. Be to, kokias tik valdas, kokius tik dvarus tas vienuolynas dabar teisėtai ir kanoniškai valdo, arba ateityje popiežių leidimu, iš karalių ar kunigaikščių dosnumo, tikinčiųjų dovanų arba kitais teisėtais būdais, Viešpačiui leidžiant, pajėgs įsigyti, tai tvirtai ir nepažeidžiamai liks jums ir tiems, kurie iš jūsų paveldės. Iš jų šias liepėme aprašyti tokiais žodžiais. Pačią vietą, kurioje minėtas vienuolynas yra pastatytas, su visais jos priklausiniais. Žemes, kurias turite vietovėje, kuri vadinama Tamegare. Du dvarus (grangijas) su jų priklausiniais, kurias turite vietovėje, kuri vadinama Bliumendaliu. Salą, kuri liaudiškai vadinama Diunelholmu, kurią turite greta Rygos miesto. Laukus, kuriuos turite prie to paties miesto, vietovėje, liaudiškai vadinamoje Ukedesolu. Dešimtines, žemes, valdas, pievas, miškus ir ganyklas, kurias turite kaime, kuris vadinamas Pepolde. Žemę, kurią turite prie upės, vadinamos Dauguva, penkiasdešimt žemės matų, kurie liaudiškai vadinami žagrėmis, kuriuos turite vietovėje, visuotinai vadinamoje Jersika, ir tiek pat matų vietovėje, kuri vadinama Upmale (Upemelle). Šimtą žagrių Žiemgaloje (Semigalia), liaudiškai vadinamose Guostagalio ir Šiurpės (Gascegole et Serpen) vietovėse, su pievomis, žemėmis, miškais, naudmenomis ir ganyklomis, su medžiais ir plynėmis, vandenimis ir malūnais, keliais ir takais, ir visomis kitomis jų laisvėmis bei imunitetais. Tuo tarpu nuo jūsų dirvonų, kuriuos savo lėšomis įdirbate, iš kurių kiti iki šiol negavo naudos, arba nuo daržų ir krūmynų bei jūsų žvejybos vietų, arba nuo jūsų gyvulių pašaro, niekas tenedrįsta iš jūsų reikalauti ar išgauti dešimtinių. Taip pat tebūnie jums leista laisvus ir išlaisvintus asmenis, bėgančius nuo pasaulio, priimti atsivertimui [į vienuolišką gyvenimą] ir juos be jokių prieštaravimų pasilikti. Be to, nurodome, kad nė vienai iš jūsų seserų, davusiai įžadus jūsų vienuolyne, nebūtų leidžiama be savo abatės leidimo išeiti iš tos vietos, o išeinančios be jūsų bendrų raštų patvirtinimo niekas tenedrįsta pasilikti. Dar griežčiau draudžiame, kad žemes ar kokią nors beneficiją, suteiktą jūsų bažnyčiai, būtų leidžiama kam nors asmeniškai atiduoti arba kitu būdu perleisti be visos kapitulos, arba didesniosios ar išmintingesniosios jos dalies, sutikimo. O jeigu kokie nors dovanojimai ar perleidimai kitaip, nei pasakyta, būtų atlikti, juos skelbiame negaliojančiais. Be to, apaštališkąja valdžia nurodome, kad joks vyskupas ar koks nors kitas asmuo viešuosiuose sinoduose ar teismuose negali jūsų priversti paklusti pasaulietinei rūstybei ar teismui dėl jūsų turto ar valdų, ir tenedrįsta įeiti į jūsų namus nei dėl nurodymų vykdymo, bylų nagrinėjimo nei dėl kokių nors viešų teismų sušaukimo, ir tenetrukdo teisėtiems jūsų abatės rinkimams, arba bet kokiu mastu tenesikiša, priešingai Cistersų ordino statutui, į jos laikiną paskyrimą arba pašalinimą. O už altorių ar bažnyčių pašventinimus, arba už šventą aliejų ar kokį nors bažnytinį sakramentą niekas tenedrįsta, prisidengus papročiu ar kitu būdu, ko nors iš jūsų reikalauti, tačiau visa tai diecezijos vyskupas jums turėtų nemokamai suteikti. Kitu atveju tebūnie jums leista kreiptis į kurį tik panorėsite aukštą katalikų dvasininką, turintį apaštališkojo sosto malonę ir komuniją, kuris, pasikliaudamas mūsų valdžia, kaip prašoma, turėtų suteikti. Bet jeigu atsitiktų taip, kad diecezijos vyskupo vieta būtų neužimta, tuo metu visus bažnytinius sakramentus laisvai ir be jokių prieštaravimų galėtumėte priimti iš kaimyninių vyskupų, tačiau taip, kad iš to ateityje nekiltų joks precedentas savajam vyskupui. Tačiau, kadangi kartais jūs neturite savo vyskupo išteklių, jeigu kokiam nors vyskupui, kaip sakėme, turinčiam romėnų sosto malonę ir komuniją, ir kurį gerai pažinotumėte, pasitaikys keliauti pro jus, apaštališkojo sosto valdžia galėtumėte iš jo priimti vienuoliškų indų ir drabužių palaiminimus, altorių pašventinimus. Be to, jeigu vyskupai arba kiti bažnyčių valdytojai jūsų vienuolynui arba ten esantiems asmenims, arba taip pat jūsų darbininkams, paskelbtų suspendavimo, ekskomunikavimo arba interdikto bausmę už tai, kad dešimtinių, kaip yra pasakyta, neduodate, arba dėl kito atvejo, kuris apaštališkąja malone jums yra leistas, arba tą pačią bausmę paskelbtų jūsų geradariams už tai, kad jie iš mielaširdingumo suteiktų jums malonę arba paslaugą arba padėtų dirbti tomis dienomis, kuriomis jūs dirbate, o kiti ilsisi, ją, kaip paskelbtą prieš apaštališkojo sosto leidimą, skelbiame negaliojančia, ir tegul tie raštai, kurie buvo surašyti nutylėjus Cistersų ordino vardą ir prieštaraujant apaštališkųjų privilegijų leidimams, neturės galios. Be to, tuo metu, kai bus paskelbtas bendras žemės interdiktas, nepaisant to tebūnie jums leista savo vienuolyne, išskyrus ekskomunikuotuosius ir interdikuotuosius, atlikti kasdienes maldas. Taip pat, rūpestingai norėdami ateityje užtikrinti jūsų tėvonijai taiką ir ramybę, apaštališkąja valdžia įsakome, kad jūsų vietovių arba dvarų ribose niekas nevykdytų grobimų arba vagysčių, nedrįstų padegti, pralieti kraują, staiga suimti arba nužudyti žmogų, arba panaudoti prievartą. Be to, visas laisves ir imunitetus mūsų pirmtakų, Romos pontifikų, jūsų ordinui suteiktus, o taip pat pasaulietinių prievolių laisves ir išimtis karalių arba kunigaikščių ar kitų tikinčiųjų apgalvotai jums leistas, apaštališkaja valdžia patvirtiname ir šio rašto privilegija sustipriname. Taigi skelbiame, kad visiškai jokiam žmogui neleidžiama minėto vienuolyno trikdyti arba jo valdų nusavinti arba nusavintų pasilikti, kenkti arba varginti kokiais nors neramumais, bet tegul viskas išlieka nepažeista jų, kurių valdymui ir išlaikymui yra suteikta, suteikiant visokeriopą pagalbą, nepažeidžiant apaštališkojo sosto valdžios, ir, dėl minėtų dešimtinių, visuotinio susirinkimo nurodymo. Taigi, jeigu ateityje koks nors bažnytinis ar pasaulietinis asmuo, žinantis apie šį mūsų nutarimo lapą, staiga pabandytų priešingai jam elgtis, jeigu antrą ar trečią kartą įspėtas savo klaidų deramu atsiprašymu nebus pataisęs, tepraranda savo valdžios ir garbės padėtį, ir tesužino, kad Dievo teisme tampa kaltinamuoju ir tebūna atskirtas nuo švenčiausiojo Dievo ir mūsų Viešpaties išganytojo Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo, o taip pat paskutiniame teisme tesulaukia griežtos bausmės. O visiems, tai pačiai vietai savo teises saugantiems, tebūnie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus taika, kol ir čia gero darbo vaisių gautų, ir pas griežtą teisėją amžinos taikos dovaną surastų. Aš, Aleksandras, Katalikų bažnyčios vyskupas. Aš, brolis Jonas, šventojo Lauryno Liucinoje bažnyčios kardinolas kunigas. Aš, brolis Hugonas, Šv. Sabinos bažnyčios kardinolas kunigas. Aš, Odonas, Tuskulano vyskupas. Aš, Steponas, Palestrinos vyskupas. Aš, Rikardas, Šv. Angelo kardinolas diakonas. Aš, Oktavianas, Šv. Marijos, Ottobonas, Šv. Adriano kardinolas diakonas. Duota Ananjyje, per magistro Jordano, Šv. Romos bažnyčios vicekanclerio ir notaro, rankas, [per] vasario [idas], II indikto, Viešpaties įsikūnijimo 1259 metais, o pono popiežiaus Aleksandro IV pontifikato [penktaisiais metais]. (T. Baranauskas. Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae. 2014: 20-25).

    1272 m. spalio 7 d. Žiemgalių Duobenės ir Sparnenės žemių dalybų tarp Rygos prepozito Jono bei Rygos katedros kapitulos ir Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro Valterio, aktas:

    Jonas, Dievo malone prepozitas, ir visa šventosios Rygos bažnyčios kapitula, brolis Valteris, magistras, bei kiti Vokiečių šventosios Marijos namų Livonijoje broliai, visiems, šį raštą matysiantiems, [siunčia] pasveikinimą Viešpatyje su amžinomis maldomis. Tai, kas vyksta laike, kad laikui bėgant nenuskęstų užmarštyje, turi būti rašytiniu liudijimu įamžinta. Taigi, tesužinos visi šio [rašto] skaitytojai, kad mes šias dvi pilis Žiemgaloje (Semegallia), vadinamas Duobene ir Sparnene (Dobene et Sparnene), kurias su jų priklausiniais turėjome po lygiai pasidalinti, pasidalinome tokiu būdu. Tai yra, kad šios provincijos: Egluonenė, Vankulė, Augeguva, Padauguva, Velsenė, Sigemava, Jusa, Ariai, Bacėnai, Babutuva, Palyčiai, Sacigaliai, Scemuva, Pelisėdžiai, Dravėnai, Blydėnai (Eglonene, Wancule, Augegua, Padaugua, Velsene, Sigemoa, Iusa, Aren, Batsenen, Babutua, Paliten, Satcigalen, Scemua, Pelliseden, Dravenen, Blidenen), kiekviena su savo sritimis, bei Duobenės (Dobenen)ežeras, kuris vadinamas Scemaviu (Scemovis), su pilna nuosavybe ir visomis teisėmis bei nauda turi priklausyti Duobenės (Dobene) piliai. O Sparnenės (Sparnene) piliai – šios provincijos, tai yra Pelkuva, Zervynos, Pakardė, Rymiai, Daugulės, Semava, Narėnai, Mimainis, Pelsuva, Pestenė, Vaiveksė, Arinė, Zedzeduva, Siluva, Vanpiai, Kakčiai, Bersenenė, Zedrevėjos, Bajėna (Pelkua, Zervinas, Pakarde, Rymmen, Daugules, Semmoa, Narenen, Mimayn, Pelsua, Pestene, Wayvexe, Arine, Zetzedua, Szilua, Wanpen, Cacten, Bersenene, Zedreveos, Bayena), kiekviena su savo sritimis, bei ežeras prie Palyčių (Paliten), kuris vadinamas Auciu (Autzis), bei kitas, vadinamas Zebrumi (Sebrus), su visais kitais tų provincijų ežerais bei upeliais, kokiais tik vardais jie bebūtų vadinami, taip pat su pilna nuosavybe ir visomis teisėmis bei nauda turi priklausyti. Taigi, pagal šį padalinimą, mūsų abiejų pusių bendrai patvirtintą, mes, prepozitas ir kapitula, kuriems priklausė pasirinkimas, Sparnenės pilį su visais minėtais jos priklausiniais pasirinkome sau amžinai valdyti išimtine ir pilna teise. O kitą pilį, tai yra Duobenę, taip pat su visais minėtais priklausiniais, minėtiesiems magistrui ir broliams suteikėme pilna teise už mūsų gynimą, kaip tai rašte, sudarytame tuo reikalu, yra plačiau išdėstyta. Taigi mes, magistras ir broliai, visi ir kiekvienas, pripažįstame ir sakome, kad Sparnenės pilis, kuri yra aukščiau aprašyta, su visomis teisėmis ir nauda prepozitui ir kapitulai turi visiškai priklausyti, o taip pat nereikalausime sau į ją jokių teisių jokiais būdais. Taip pat ir mes, prepozitas ir kapitula, visi ir kiekvienas, sakome ir pripažįstame, kad Duobenės pilis, kuri taip pat yra aprašyta, su visomis teisėmis ir nauda magistrui ir broliams turi visiškai priklausyti, o taip pat nuo šiol nereikalausime sau į ją jokių teisių jokiais būdais, tik išskyrus sąlygas, kurios yra išdėstytos rašte apie šį reikalą. O kadangi yra žinoma, kad abejų pilių žmonės savo paveldimas valdas turi taip sumaišytas, kad tie iš Duobenės valdo savo laukus Sparnenės srityje, o tie iš Sparnenės – taip pat Duobenės srityje, nusprendėme taip nustatyti, kad iš visų savo dirbamų laukų, kur tik ir kokiose tik srityse juos dirbtų, tik tam ponui, kurio valdžioje gyvena, temoka mokestį pagal savo žagrių skaičių, arba taip pat laisvieji, arba kiti, tegu kitiems žmonėms išnuomoja savo žemę, kurios nenori arba negali dirbti, o tas ponas, kurio valdžioje ta žemė arba paveldima valda yra, savo mokesčius gaus iš jų. Be to, jeigu kuri nors paveldima valda, laikui bėgant, liktų be šeimininko, ji atsilaisvins tam ponui, kurio valdžioje yra. Taip pat medžiotojai, kurie atseka žvėris iš vienos valdos į kitą, kur žvėrys bebūtų pagauti, visada turi būti atiduoti medžiotojams, o priekinę koją tegaus medžiotojo ponas. O kad visa tai įgautų amžinos tvirtybės galią, šį raštą liepėme sutvirtinti mūsų antspaudų apsauga. Sudaryta 1272 Viešpaties metais per spalio nonas. Dalyvaujant kilmingajam Jonui, prepozitui, Henrikui ir Liudolfui, mūsų kanauninkams, o taip pat kilmingajam broliui Valteriui, magistrui, ir mūsų komtūrams: broliui Henrikui, Rygos komtūrui, broliui Jonui, Mintaujos (Mitowe) komtūrui, broliui Teodorikui, Kuldygos komtūrui, broliui Gerhardui, Memelio komtūrui, broliui Kragtui, broliui Ikemeliui, broliui Frydrichui, Rygos maršalui, broliui Remboldui, broliui Adomui, Rygos namų dominikonų priorui, broliui Bernardui, jo ordino broliui, ir daug kitų vertų pasitikėjimo. O didesniam paminėtų dalykų akivaizdumui drauge su mūsų antspaudais prie šio rašto yra prikabinti jau paminėtų komtūrų antspaudai. (T. Baranauskas. Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae. 2014: 26-29).

    1298 m. birželio 12 d. Danijos karalius Erikas VI Menvedas žada Rygos kapitulai pagalbą prieš Vokiečių ordiną ir gauna už tai Žiemgalos, Nalšios ir Jersikos žemes.

    Visiems, skaitysiantiems šį raštą, Erikas, Dievo malone danų ir slavų karalius, Estijos kunigaikštis, [siunčia] amžiną pasveikinimą Viešpatyje. Kadangi šventosios Rygos bažnyčios kapitula, verčiama didelės būtinybės, dėl Vokiečių ordino Livonijoje padarytų nepaprastų neteisybių ir daugybės nelaimių, tokių kaip neįsivaizduojamas savo arkivyskupo suėmimas ir šventvagiškas įkalinimas, savo Rygos miesto apgultis, pačios bažnyčios valdų ir dvarų nusiaubimas grobimais ir plėšimais, visų savo žmonių apiplėšimas ir pilių smurtinis užvaldymas paliaubų ir taikos metu, nesilaikant ištikimybės, privalomos ir pažadėtos bažnyčiai, mūsų prašė patarimo ir pagalbos ir, kad minėtai bažnyčiai tuose reikaluose veiksmingai padėtume, mums ir mūsų Danijos karūnos titulo įpėdiniams karaliams laisva valia dovanojo ir paskyrė amžino valdymo teise žemes, būtent Žiemgalą (Semigaliam), Nalšią ir Jersiką, kaip pačios kapitulos šiuo reikalu surašytame rašte plačiau išdėstyta, mes, giliai širdyje kentėdami dėl minėtų pačios šventosios Rygos bažnyčios nuostolių, vargų, pavojų ir neteisybių, ir, norėdami greičiau veiksmingai ateiti į pagalbą sodinant krikščionių tikėjimo jaunuolyną šiuose kraštuose, kurie dėl pačių brolių prietaringų nukrypimų yra atsidūrę labai dideliame pavojuje, tvirtai pažadame pačiai Rygos bažnyčiai iki šios žiemos atsiųsti į pagalbą į minėtą miestą savo žmones su ginklais ir karo žirgais ir su jais bei seniūnu ir visais mūsų vasalais, esančiais Estijoje ir Vironijoje, padėti daug kartų minėtai bažnyčiai prieš minėtus brolius ir jų rėmėjus, jeigu tarp šios bažnyčios ir minėtų brolių tęsis dabar prasidėjęs karas, arba jis atsinaujins ateityje. Taip pat norime ir pažadame, net šiam karui iš viso nurimus, su ta bažnyčia ir jos valdiniais amžinai išlaikyti taiką ir santarvę, juos kiek įmanoma globoti ir ginti nuo darančių bet kokias neteisybes, kaip ir ta bažnyčia mums iš savo pusės pažadėjo. O pilys arba įtvirtinimai, jeigu juos karo metu paskirtų arba atvertų mūsų vaitui ar seniūnui, arba kokiems nors mūsų valdiniams, kaip yra pažadėta, pasibaigus karui be jokių trukdymų ir prieštaravimų būtų grąžinti minėtai bažnyčiai. Ir, kad visko, kas išdėstyta, iš mūsų pusės būtų nepažeidžiamai laikomasi, šį raštą įteikėme pačiai bažnyčiai, sutvirtintą mūsų antspaudu, kaip įrodymą ir garantiją. Duota Vordinborge, mūsų akivaizdoje, tūkstantis du šimtai devyniasdešimt aštuntais Viešpaties metais, šventųjų kankinių Bazilijaus, Cirino, Naboro ir Nazarijaus dieną, dalyvaujant mūsų patarėjams. (T. Baranauskas. Sėlos aktai. Acta Seloniae. 2015: 29-31).