Gediminas, lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis
Vilnius, 1323.I.23
Latvijos nacionalinis archyvas (Latvijas Nacionālais arhīvs)
Latvijos valstybinis istorijos archyvas (Latvijas Valsts Vēstures arhīvs)
f. 673, ap. 4 (K-18), b. 18
Skelbta: RLA, Nr. 54, p. 31-32; LU, VI, Nr. 3069, st. 467-469; GL, 3, p. 28-37; S. C. Rowell. Gedimino laiškai. 2003, p. XVII; 46-49; Lietuvos valdovo žodis pasauliui: atveriame mūsų žemę ir valdas kiekvienam geros valios žmogui. Vilnius, 2018, p. 4-6.
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame, o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi – mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste, kitą – Naugarduke. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda, ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę“, tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise, jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Šaltinis: S. C. Rowell. Gedimino laiškai. 2003, p. XVII; 46-49.