Klemensas V
Avinjonas, 1310.VI.19
Fundacja XX. Czartoryskich, Biblioteka Książąt Czartoryskich
85 Perg.
785 x 535 + 65 mm
Popiežius Klemensas V supažindina Brėmeno arkivyskupą ir Ravenos kanauninką Albertą iš Milano su rygiečių kaltinimais Vokiečių ordinui. A - originalas saugomas Kunigaikščių Čartoriskių bibliotekoje (Biblioteka Książąt Czartoryskich) Krokuvoje; B – nuorašas lotynų k. Vatikano nuorašų knygoje (RV, 57 (Regestum Clementis V tom. 5), 1. 113v-114v, Nr. 412); C – XV a. antroje pusėje pažodžiui perrašytas tekstas Jono Dlugošo kronikoje (Ioannis Dlugossi, Annales seu cronicae incliti regni Poloniae, liber ix).
Skelbta: Preußisches Urkundenbuch, Band 2, Nr. 13, S. 6-10; Dogiel, Codex, V, Nr. 37, p. 33 (pagal A); LU, II, Nr. 630, st. 47-55 (pagal A); VMPL, Nr. 204, p. 119-122 (pagal B); Seraphim, Zeugenverhör, p. 167-171; Regestum Clementis papae V, editum cura et studio monachorum Ordinis S. Benedicti, V, Nr. 5544, Roma, 1885-1892, p. 169-173 (pagal B); PU, II, Nr. 13, p. 6-10 (pagal A); Ioannis Dlugossi, Annales seu crinicae incliti regni Poloniae, liber ix, sud. D. Turkowska ir kt., Varšuva, 1988, p. 76-81 (pagal A); S. C. Rowell, „Gedimino laiškai“, 2003, p. 272-281.
Gerbiamam broliui V., Brėmeno arkivyskupui ir mielam sūnui magistrui Albertui iš Milano, Ravenos kanauninkui, mūsų kapelionui.
Galimas daiktas, kad Viešpaties vynuogyne esame to [darbo] nenusipelnę augintojai ir sargai, vis tiek privalome jo įdirbimo ir priežiūros pareigas vykdyti, idant, jame nepaliaujamai dirbdami, pajėgtume išrauti ydų spyglius ir nuodėmių dyglius, kurie kartais jo žemę bando užgožti, taip pat, kad sodintume dorybių daigus, kuriais Aukščiausiasis džiaugiasi, sutelkę dvasios įkarštį ir atidų rūpestį, ypač sergėtume nuo tų įžeidinėjimų, kurių, dorybės išvaizda prisidengusių, sunkiau apsisaugoti. Iš tikrųjų tiek mūsų pirmtakų Romos vyskupų, tiek mūsų dabartiniais laikais iš didžiulio triukšmo ir žinomos ataskaitos Apaštalų Sosto dėmesiui pranešta, kad Vokiečių Šventosios Marijos ligoninės komtūrai ir broliai, į šią žemę to paties Sosto Rygos, Livonijos ir Prūsijos provincijas paskirti vien tam, kad, gindami bažnyčias ir bažnytinius asmenis arba kitus katalikų tikėjimo išpažinėjus narsia apsauga, saugotų juos nuo pagonių ir atskalūnų užpuolimų ir nuolatos stengtųsi platinti ten visuotinio tikėjimo vardą ir išpažinimą, tačiau didelei, o varge, mūsų Atpirkėjo skriaudai, visų tikinčiųjų gėdai ir to paties tikėjimo nuostoliui jie tapo vidaus priešais, ir buvę draugai pasidarė nedraugais, nesukylantys už Kristaus vardą prieš tikėjimo priešus, bet, siekdami pastarųjų labo (stulbinamas dalykas!), įvairiausiais apsukrumo būdais greičiau kovodami prieš Kristų, kaip, sako, rodo ypač akivaizdūs dalykai, siekdami pakreipti visas bažnyčias ir jų turtą, ir kitokią minėtų šalių tikinčiųjų nuosavybę savo naudai, ir palengva suvalgo didelę [turtų] dalį. Dėl to, kad ignoruojantys karinę tarnybą Kristui, dabar prieš paties Kristaus tikinčiuosius kovojantys apgailėtiną karą blogio ginklais, jie pražūtingai nutarė kai kuriuos arkivyskupus ir kitus prelatus, ir bažnytinius asmenis, kurie buvo savo nelaimei paskirti į tarnybą tuose kraštuose, užpulti, nesiliaujant kelti ranką prieš juos ir pamiršus Dievo baimę, neatsakingai rūsčiai, baisiai, šventvagiškai suimti, uždaryti į klaikius kalėjimus ir kitas jiems sunkias kūniškas nuoskaudas suteikti. Be to, iš keturiolikos sufraganų bažnyčių, tas, kurios priklausė kraštų metropolijai, Rygos bažnyčiai, septynias visiškai sugriovė, o kitas septynias privedė iki tokios būklės, jog daugiau daro ganytojams gėdos ir negarbės, negu kad jų visai nebūtų, nes, iš keturių išmetę teisėtai paskirtus kanauninkus, vietoj kanauninkų savo Ordino brolius minėtose bažnyčiose įkūrė. Juos ten iš tikrųjų paskiria ir pašalina kunigus, kaip nori, ir tokius jų brolius, laikančius save kanauninkais, išrenka vyskupais, kuriuos tie patys komtūrai ir broliai liepia rinkti iš savo tarpo. O tokiu būdu išrinkti, netikru, tikriau, jokiu sutvirtinimu į vyskupus įsišventina, nerodydami jokio paklusnumo tai pačiai Rygos bažnyčiai, vietinei metropolijai. Likusiose trijose tuščiose katedrose įperša asmenis, kokių nori, net mažiau vertus, kuriems, piktnaudžiaudami savo galia, liepia rengti rinkimus, ir dėl tokių rinkimų būdo ir formos jokio tyrimo nepadarius, minėtiems savo Ordino broliams, laikantiems save vyskupais, išrinktiems tokiu būdu, į vyskupus leidžia įsišventinti; jie kreipia savo naudai visus turtus tų bažnyčių, kurios turėdavo žymius dvasininkus su įteisintomis kapitulomis, pertekusiomis didelių ir gausių turtų bei pajamų, savo reikalams ir ne be pražūtingos žalos šitoms bažnyčioms be galo siekdami ir kad laisviau minėtoje metropolijoje ir bažnyčiose arba prieš kitus minėtų provincijų ir kraštų prelatus ir tikinčiuosius galėtų siautėti ir jų įtvirtinimus, pilis, žemes, jurisdikcijas ir teises palenkti savo valdžiai, su tais pačiais pagonimis piktybiškai sudarydami draugystės sąjungas ir atvirai jiems prieš minėtus tikinčiuosius tiekdami pagalbą, patarimą ir globą, [netikėliams] šie parduoda patys ir kitiems leidžia pardavinėti geležį, ginklus, arklius ir kitokias prekių rūšis, su kuriomis minėti pagonys gali tuos pačius tikinčiuosius žiauriau puldinėti, ir, kas yra sunkiau, tie patys komtūrai ir broliai ne vien tikinčiųjų nenaudai pasitraukė nuo sienų tų pačių pagonių kaimynų, pas kuriuos prieš anų puolimą privalėtų save atstatyti kaip gynybos sieną, bet, ir kažkokią tai pačiai Rygos bažnyčiai priklausančią pilį tiems pagonims už tam tikrą pinigų sumą pardavę, Polocko karalystę, kurią kitados Polocko karalius, atsivertęs į Kristaus tikėjimą ir neturėdamas teisėto įpėdinio, buvo padovanojęs tai pačiai Rygos bažnyčiai, kad jo siela išganytų, atidavė minėtiems pagonims, darydami didelei daugybei tikinčiųjų žalą. Dėl to dvi paprastos Sėlonijos ir, atrodo, Rusios, katedros, esančios minėtoje karalystėje, visiškai buvo sunaikintos. Joms – piliai ir karalystei – į minėtų netikinčiųjų rankas taip patekus, minėti pagonys, iš kaimyninių vietų išvarę tikinčiuosius, didelę minėtųjų dalį, tada gausią tikinčiųjų, dykviete pavertė, vienus tikinčiuosius nužudę kardu, kitus atidavę tų pačių pagonių apgailėtinam amžinos vergystės jungui; ir kas dar bjauriau yra, jei kada nors tie patys komtūrai ir broliai norėtų parodyti, kad jie, prisidengę kokia dingstimi, mušdami pagonis, neša valią, juos klastingai užpuldinėja, kad dėl jų poelgio tikintieji būtų žiauriau puldinėjami, tuos pačius pagonis kurstydami dėl visiškai menko grobio sugriauti tos pačios Rygos provincijos likusias pilis klastingomis kankinimo priemonėmis.
Pasakojamas taip pat apie juos pasibjaurėtinas nusikaltimas, baisus neleistinas dalykas, jog kai pagonių valdovas su savo pavaldiniais atsivertęs buvo į Kristaus tikėjimą ir po to buvo paskyręs įvairius vyskupus ir kunigus-pasauliečius, ir pamokslininkų bei mažųjų ordinų brolius visoje savo karalystėje, idant jie pasiliktų ištraukti klaidų ir tikrąjį tikėjimą platinti bei diegti, tie patys komtūrai ir broliai (kokia gėda!), tarsi to paties tikėjimo griovėjai, slaptais ir paslaptingais būdais siekė kai kuriuos tų pačių vyskupų, kunigų ir brolių iš ten išmesti, o kai kuriuos nužudyti, ir tokiu būdu net pagonys, ir tokiu būdu net pagonys, į tikėjimą atsivertę, tiesos šviesą pašalinus, klaidas, deja, ankstesnes atsiėmė, ir taip kitados Lietuvos katedra, minėtoje karalystėje buvusi, su savo miestu ir vyskupyste buvo apgailėtinai sunaikinta sukeliant apverktiną pavojų daugybės tikinčiųjų sieloms ir kūnams. O tie patys komtūrai ir broliai visiškai sunaikino krikščionišką Žiemgalos žemės tautą, turinčią tikruosius vyskupą ir kunigus, kurie jiems bažnytinius sakramentus teikė; jie išžudė tos pačios žemės kilmingesniuosius, kuriuos į vaišes buvo pasikvietę, neapsakomos išdavystės žiaurumu, nukapodami galvas; žiauriai išvarė likusią minėtos žemės tautos daugybę, daugiau negu šimtą tūkstančių abiejų lyčių tikinčiųjų, į pagonių žemes, ir minėti tikintieji buvo atiduoti amžinai vergystei tiems patiems pagonims, [mūsų] tikėjimo priespaudai. Todėl Žiemgalos vyskupija, kuri buvo septynių dienų žygio platumo, buvo visiškai išvalyta nuo [kitų krikščionių]; ir kad buvo ketinama visiškai sutrukdyti platinti tikėjimą minėtuose kraštuose, ir kad bet kokia galimybė skelbti Dievo žodį būtų atimta, dėl to, kad Braunsbergo pilies mažųjų ordino broliai, užsiėmę pamokslavimu tos pačios Rygos provincijos minėtiems pagonims, Dievo žodį nuolatos skleidė, ir vienas minėto ordino brolis, nuolatos pas pagonis lankydamasis, švytėdamas žodžių ir darbų dorumu, vieną dieną daugelį pagonių, tikro tikėjimo pažinimu apšviestų, šventu atgimimo krikštu atnaujino, bet Vokiečių ordino broliai, begėdiškai išmetę tuos pačius mažuosius brolius iš minėtos vietos, išgriovė tą pačią vietą iki pamatų, nė vienam vieninteliui neleisdami to paties žodžio pamokslavimui tęsti; taip pat neleidžia bažnyčių, koplytėlių statyti naujakrikštams, todėl minėti naujakrikštai, tikėjimo pradžios nepamokyti ir nedalyvaudami bažnyčiose su tikratikiais, nei tikėjimu, nei papročiais nėra panašūs į tikinčiuosius, o, blogiausias jų apeigas sekdami, savo tikėjimo brolius, jei kur pasitaiko, kad kokiame nors priešų puolime arba susidūrime jie yra sužeidžiami, prieš to paties tikratikių tikėjimo paprotį, pirmiau, negu iškvepia dvasią, kažkokiu žiauriausiai barbarišku bedieviškumu žudo, jų kūnus liepsnose degina; ir, kaip minėta anksčiau, ir kiti jų pasibaisėtini nusikaltimai išvengia to paties Sosto tyrimo. Visus tikinčiuosius, kunigus ir pasauliečius, nesvarbu, kokio rango arba padėties pasitaiko, besikreipiančius, dėl šitokių persekiojimų prievarta, į Apaštalų Sostą skundams dėl anų išdėstyti, žiauriai persekioja, mirtį jiems patys ar per kitus atnešdami, kaip kad šitai buvo atsitikę kažkokiam teisės daktarui magistrui Aleksijui, paskirtam Torūnės bendruomenės parapijos klebonu, ir daugeliui kitų, kuriuos, grįžtančius iš Romos kurijos, į kurią buvo nuvykę skųstis dėl [Vokiečių ordino], žiauriai nužudė, sakoma, jog tai tikrai išaiškėjo; nedarydami galo minėtoms baisenybėms, bet trokšdami būti blogi, o atrodyti geri, prisidengę nepastebimo begėdiškumo šydu, laiko [savo rankose] reikalingus takus ir kelius, kuriais iš Rygos miesto išeinama ir grįžtama į jį, kai yra kokia nors neišvengiama būtinybė, su tokia apsauga, kad išėjimas ir grįžimas iš tenai yra atviras tiktai asmenims, kuriems [Ordinas] nori [padėti], taip minėtas miestas, neturėdamas laisvo išėjimo ir įėjimo, slegiančios apgulties nepatogumą yra verčiamas apverkti, esant tokiai apgulčiai, užkirtus judėjimą kai kuriais keliais, vis labiau spaudžiant. Tam tikra neleistina pirkimo dingstimi Ordinas su būdingu įžūlumu užėmė ir laiko užėmęs vieną pilė, esančią aukštesnėje miesto dalyje, ir žemesnėje miesto pusėje esantį uostą, priklausantį cistersų ordino Daugavgryvos vienuolynui, tos pačios vyskupystės daliai, kurią globoti Rygos bažnyčia turi teisę. Netekus šių pastatų, į tą patį miestą nei žemės, nei jūros keliais niekas negali nei įeiti, nei išeiti. Nors vienuolynams parduoti draudžia šventi kanonai ir šviesios atminties popiežiaus Grigaliaus IX, mūsų pirmtako, ypatingas įsakymas, pagal kurį pačiam Daugavgryvos vienuolynui bet kokia pardavimo sutartis buvo specialiai uždrausta. Dėl to pardavimo provincijose, kuriose savo bažnyčią naujos kartos, į tikėjimą atsivertusios, augimu Viešpats padidino, viduje šėlstant namiškių siautėjimui, įleidęs šaknis ir sustiprėjęs tikėjimas ne tik neauga, bet dėl vietinio persekiojimo nyksta, ir jeigu nebus jam pagelbėta veiksmingu vaistu, tai krikščioniškas vardas tenai išnyks. Labai neseniai mus pasiekė žinia, kad minėti tos pačios prieglaudos vadai ir broliai į mielo sūnaus, kilnaus vyro Vladislavo, Krokuvos ir Sandomiro kunigaikščio, žemę priešiškai įžengdami, Gdansko mieste daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių kardu nužudė, atnešdami mirtį net ir lopšyje verkiantiems kūdikiams, kurių net tikėjimo priešai būtų pasigailėję. Taip pat sakoma, jog tie patys komtūrai ir broliai daro daugybę kitokių niekšybių, kurių išvardijimas labai išsitęstų, jei atskirai po vieną šiame rašte būtų surašytas. Taigi mes, kurie Dievo liepiami tiems patiems iš Viešpaties vynuogyno vadovaujame, trokšdami, kad jame dorybių daigeliai, iškirtus ydų daigus, sustiprėtų, taip pat rūpindamiesi, jog pro minėtus dalykus, pranešamus apie minėtus komtūrus ir brolius, kadangi pražūtingi ir mūsų tikėjimui prieštaraujantys ir, negana to, Kristų tikinčiųjų širdims svetimi, negalėtume ramia sąžine praeiti neatkreipę dėmesio, taip pat manydami, kad tokiuose dalykuose neteikti būtino gydymo reikštų ne ką kita, o tik suteikti laisvę nusikaltimams, jūsų išmintį, apie kurios kruopštų įžvalgumą turime visišką pasitikėjimą Viešpatyje, siekiame atidžiai paraginti ir paskatinti, jums per apaštališkąjį raštą teisės galia nurodydami įsakymą, žiūrint asmeniškai, kas tiktų labiau šito reikalo įgyvendinimui tokiuose kraštuose arba tų kraštų vietose, ir turėdami prieš akis vienintelį Dievą, kad išsamiai tyrinėtų tiesą prieš minėtus tos ligoninės komtūrus ir brolius, minėtose provincijose ir kraštuose esančius, dėl minėtų visų ir atskirų dalykų, taip pat dėl atvejų, kuriuos įtraukiame į mūsų bulės antspauduotą raštą, ir dėl kitų nusikaltimų ir išsišokimų, dėl kurių jie bus viešai apkaltinti. Tą tiesą, kruopščiai ir rūpestingai ištyrę, ką tik rasite, raštuose surašę ir pakankamai išdėstę, uždėję savo antspaudus, pasirūpinkite mums sąžiningai pranešti.
Be to, Daugavgryvos pilį ir vienuolyną, kurį minėti komtūrai ir broliai, kaip minima, kažkokiu pirkimo sandėriu turi užimtą, liepdami tiems patiems komtūrams ir broliams, kad neužimtą ir visiškai laisvą atiduotų, patį net pagal paties Sosto gerą norą, kad minėto Sosto vardu būtų laikomas, tinkamiems patikimiems asmenims, kuriuos šiam reikalui jūsų kruopštumas bus numatęs, liepkite stropiai saugoti. O kad minėtų dalykų vykdymui laisviau galėtumėme atsidėti, kuo didesnius įgaliojimus iš mūsų gausite, idant galėtute tyrinėti visus minėtus dalykus kartu ir kiekvieną atskirai, kur ir kada suprasite, jog reikia, gausite pagalbos ir paramos tiek iš dvasininkų, tiek iš kunigaikščių ir kitų pasauliečių, nors ir kokio šventinimo ar luomo jie būtų arba kokia tik pareiga jie pasižymėtų, (ir turėsite teisę) priešininkams bei maištininkams, kuriuos tam sukvieskite, teikti atskyrimo, suspendavimo ir interdikto, taip pat privilegijų, jiems paminėto Sosto duotų, atėmimo nuosprendžius, atšaukdami liudytojus, esančius tiek nuo dviejų dienų žygio atstumu, į bendrą susirinkimą, tiek nuo ko nors kito už savo miesto ir vyskupystės, išskyrus tam tikrus išimtinius atvejus ir tuos, kurie gyvena didesniu negu vienos dienos žygio atstumu nuo vyskupystės ribos, į teismą nekviesdami ir bet kokiais kitais potvarkiais, kurie galėtų šiame krašte jūsų teisingumui arba galiai ir jos laisvam vystymuisi kokiu nors būdu trukdyti, arba jeigu liudytojai, kuriuos tam reikėtų išsikviesti, būtų pamokslininkų arba mažųjų, arba bet kurio kito ordino, arba jei minėtiems ordinams minėto Sosto būtų nustatyta, kad minėtų ordinų broliai liudijimo pateikimui tam tikrose bylose arba darbuose negalėtų būti atvesti, arba jeigu minėtiems broliams ir vadui to paties Sosto būtų leista, kad negalėtų būti ekskomunikuoti, suspenduoti arba negalėtų jiems būti paskelbtas interdiktas, apaštališkame laiške nedarydami pilno ir aiškaus bei pažodinio paminėjimo apie tokį atleidimą ir apie bet kokius kitus atleidimus, teises ir apaštališkus laiškus, bet kokia žodžių forma surašytus, kuriais dabartiniame rašte neišreikšta arba visiškai neįtraukta, minėtų dalykų vykdymas galėtų būti kokiu nors būdu kliudomas, jokiu būdu neprieštaraujant, visišką jums leidžiame šio laiško turiniu galimybę. Jei abu šiuose tirtinuose dalykuose to negalėsite vykdyti, vis tiek vienas iš jūsų tegu vykdo.
Duota Avinjone penktais metais, tryliktą dieną prieš liepos kalendas.
Šaltinis: S. C. Rowell, „Gedimino laiškai“, 2003, p. 272-281.
