Prepozitas Jonas

1272.10.07

Vyriausiasis senųjų aktų archyvas (Archiwum Główne Akt Dawnych, Zbiór Dokumentów Pergaminowych)

nr 4505

256 x 410 + 4 mm

    Originalas pirmųjų publikacijų metu buvo saugomas Sankt Peterburgo imperatoriškojoje bibliotekoje, šiuo metu – Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje (Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie) Pergamentinių dokumentų rinkinyje (nr. 4505); pergamento lapas su 5 antspaudais, iš kurių 2 nukritę: 1) Rygos kapitulos: „[Sigillum Capituli] Rigensis Ecclesie“; 2) trūksta (1845 m. čia minimas Livonijos krašto magistro antspaudas); 3) Kuldygos komtūro (Marija su kūdikėliu Jėzum): „S. Comendatoris Goldigen. †“ (1845 m. įvardijamas penktuoju); 4) Rygos komtūro (Viešpaties apreiškimas Marijai): „S. frat. commendat. in Riga †“; 5) trūksta (1845 m. ketvirtoje pozicijoje minimas dabar prie šio dokumento nerandamas Mintaujos komtūro antspaudas, bet jo aprašymas labiau atitinka Rygos komtūro antspaudą, nei iš 1271 m. žinomą Mintaujos komtūro).

    Skelbta: Busse, 1845, p. 492–496 (nr. 9); LUB, 1853, p. 545–548 (nr. 432); Goetze, 1854, p. 213–215 (nr. 25); Bielenstein, 1892, p. 437–438 (nr. 56, fragmentas); Būga, 1961, p. 254 (fragm.); KGU, 2003, https://www.herder-institut.de/go/qa-7ea458; T. Baranauskas, Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae, Joniškis, 2014: 17; 26-29.

    Jonas, Dievo malone prepozitas, ir visa šventosios Rygos bažnyčios kapitula, brolis Valteris, magistras, bei kiti Vokiečių šventosios Marijos namų Livonijoje broliai, visiems, šį raštą matysiantiems, [siunčia] pasveikinimą Viešpatyje su amžinomis maldomis. Tai, kas vyksta laike, kad laikui bėgant nenuskęstų užmarštyje, turi būti rašytiniu liudijimu įamžinta. Taigi, tesužinos visi šio [rašto] skaitytojai, kad mes šias dvi pilis Žiemgaloje, vadinamas Duobene ir Sparnene, kurias su jų priklausiniais turėjome po lygiai pasidalinti, pasidalinome tokiu būdu. Tai yra, kad šios provincijos: Egluonenė, Vankulė, Augeguva, Padauguva, Velsenė, Sigemava, Jusa, Ariai, Bacėnai, Babutuva, Palyčiai, Sacigaliai, Scemuva, Pelisėdžiai, Dravėnai, Blydėnai, kiekviena su savo sritimis, bei Duobenės ežeras, kuris vadinamas Scemaviu, su pilna nuosavybe ir visomis teisėmis bei nauda turi priklausyti Duobenės piliai. O Sparnenės piliai – šios provincijos, tai yra Pelkuva, Zervynos, Pakardė, Rymiai, Daugulės, Semava, Narėnai, Mimainis, Pelsuva, Pestenė, Vaiveksė, Arinė, Zedzeduva, Siluva, Vanpiai, Kakčiai, Bersenenė, Zedrevėjos, Bajėna, kiekviena su savo sritimis, bei ežeras prie Palyčių, kuris vadinamas Auciu, bei kitas, vadinamas Zebrumi, su visais kitais tų provincijų ežerais bei upeliais, kokiais tik vardais jie bebūtų vadinami, taip pat su pilna nuosavybe ir visomis teisėmis bei nauda turi priklausyti. Taigi, pagal šį padalinimą, mūsų abiejų pusių bendrai patvirtintą, mes, prepozitas ir kapitula, kuriems priklausė pasirinkimas, Sparnenės pilį su visais minėtais jos priklausiniais pasirinkome sau amžinai valdyti išimtine ir pilna teise. O kitą pilį, tai yra Duobenę, taip pat su visais minėtais priklausiniais, minėtiesiems magistrui ir broliams suteikėme pilna teise už mūsų gynimą, kaip tai rašte, sudarytame tuo reikalu, yra plačiau išdėstyta. Taigi mes, magistras ir broliai, visi ir kiekvienas, pripažįstame ir sakome, kad Sparnenės pilis, kuri yra aukščiau aprašyta, su visomis teisėmis ir nauda prepozitui ir kapitulai turi visiškai priklausyti, o taip pat nereikalausime sau į ją jokių teisių jokiais būdais. Taip pat ir mes, prepozitas ir kapitula, visi ir kiekvienas, sakome ir pripažįstame, kad Duobenės pilis, kuri taip pat yra aprašyta, su visomis teisėmis ir nauda magistrui ir broliams turi visiškai priklausyti, o taip pat nuo šiol nereikalausime sau į ją jokių teisių jokiais būdais, tik išskyrus sąlygas, kurios yra išdėstytos rašte apie šį reikalą. O kadangi yra žinoma, kad abejų pilių žmonės savo paveldimas valdas turi taip sumaišytas, kad tie iš Duobenės valdo savo laukus Sparnenės srityje, o tie iš Sparnenės – taip pat Duobenės srityje, nusprendėme taip nustatyti, kad iš visų savo dirbamų laukų, kur tik ir kokiose tik srityse juos dirbtų, tik tam ponui, kurio valdžioje gyvena, temoka mokestį pagal savo žagrių skaičių, arba taip pat laisvieji, arba kiti, tegu kitiems žmonėms išnuomoja savo žemę, kurios nenori arba negali dirbti, o tas ponas, kurio valdžioje ta žemė arba paveldima valda yra, savo mokesčius gaus iš jų. Be to, jeigu kuri nors paveldima valda, laikui bėgant, liktų be šeimininko, ji atsilaisvins tam ponui, kurio valdžioje yra. Taip pat medžiotojai, kurie atseka žvėris iš vienos valdos į kitą, kur žvėrys bebūtų pagauti, visada turi būti atiduoti medžiotojams, o priekinę koją tegaus medžiotojo ponas. O kad visa tai įgautų amžinos tvirtybės galią, šį raštą liepėme sutvirtinti mūsų antspaudų apsauga. Sudaryta 1272 Viešpaties metais per spalio nonas. Dalyvaujant kilmingajam Jonui, prepozitui, Henrikui ir Liudolfui, mūsų kanauninkams, o taip pat kilmingajam broliui Valteriui, magistrui, ir mūsų komtūrams: broliui Henrikui, Rygos komtūrui, broliui Jonui, Mintaujos komtūrui, broliui Teodorikui, Kuldygos komtūrui, broliui Gerhardui, Memelio komtūrui, broliui Kragtui, broliui Ikemeliui, broliui Frydrichui, Rygos maršalui, broliui Remboldui, broliui Adomui, Rygos namų dominikonų priorui, broliui Bernardui, jo ordino broliui, ir daug kitų vertų pasitikėjimo. O didesniam paminėtų dalykų akivaizdumui drauge su mūsų antspaudais prie šio rašto yra prikabinti jau paminėtų komtūrų antspaudai.

    Šaltinis: T. Baranauskas, Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae, Joniškis, 2014: 17; 26-29.