Vilhelmas, apaštališkojo sosto legatas

Ryga, 1237 m. rugsėjis

Kunigaikščių Čartoriskių biblioteka (Fundacja XX. Czartoryskich, Zbiór Dokumentów Pergaminowych)

16 Perg.

320 x 210 + 30 mm

    Originalas – pergamentas Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje (Fundacja XX. Czartoryskich, Zbiór Dokumentów Pergaminowych, perg. 16) su 4 antspaudais, kurie pritvirtinti lininiais siūlais: 1) Saremos vyskupo Henriko I: „† Fr Henric’ d’ ord’ pdic epc Osilien“; 2) Tartu vyskupo Hermano: „† Hermannus dei gra Darbatensis eps“; 3) popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio; 4) Žiemgalos kapitulos prepozito Heidenreicho: „† Heidnric di gra Semigallien ppositu“.

    Rašte cituojama 1236 m. gegužės 28 d. popiežiaus Grigaliaus IX bulė žinoma tik iš šio rašto, tačiau ji beveik pažodžiui sutampa su dviem ankstesnėmis bulėmis, išduotomis 1234 m. vasario 28 d. (publikuota pagal originalą: Dogiel, 1759, p. 12–13, nr. 17) ir 1236 m. vasario 5 d. (publikuota pagal nuorašą Vatikano archyvo registre: Turgenev, 1841, nr. 42).

    Skelbta: Dogiel, 1759, p. 14–15 (nr. 20, pilnas tekstas); LUB, 1853, p. 196 (nr. 153, tik Vilhelmo tekstas); Bielenstein, 1892, p. 422 (nr. 19, fragm.); SLVA, 1937, p. 196–197 (nr. 219, tik Vilhelmo tekstas).

    Visiems mylimiems Kristuje broliams, šį raštą matysiantiems, V[ilhelmas], Dievo gailestingumu buvęs Modenos vyskupas, viešpaties popiežiaus pentenciarijus, apaštališkojo sosto legatas, [siunčia] pasveikinimą Jėzaus Kristaus vardan. Žinokite, kad mes gavome iš apaštališkojo sosto tokios formos raštą.
    Grigalius, vyskupas, Dievo tarnų tarnas. Garbiajam broliui V[ilhelmui], buvusiam Modenos vyskupui, mūsų penitenciarijui, apaštališkojo sosto legatui, [siunčia] pasveikinimą ir apaštališkąjį palaiminimą. Nors vyskupų perkėlimas ir sostų keitimas pagal teisę priklauso Romos pontifikui ir neturėtų būti atliekamas be jo leidimo, tačiau ir vieną, ir kitą reikia daryti, kai neatidėliotina būtinybė ir akivaizdi nauda tai daryti įtikina. Taigi, kadangi, kaip buvo pranešta mūsų ausims, Revaloje, Virumoje ir kai kuriose kitose žemėse, pavestose tavo, kaip legato, pareigoms, yra toks pasaulietinių dalykų trūkumas, kad ne tik vienos vienam, bet net ir dviejų vyskupysčių reikalai paskiriami vienam vyskupui, ir dėl vyskupų trūkumo apleidžiamas sielų išganymas, mes, norėdami pasirūpinti jų išganymu ir tavo atsidavimą apdovanoti ypatinga malone, kad tau patikėtos legato pareigos pasitarnautų Dievo garbei ir tų sielų išganymui, šio rašto galia tau leidžiame, kad galėtum vyskupystes jungti ir dalinti bei perkelti iš vienos vietos į kitą, naujai paskirti ir įšventinti vyskupus bei nustatyti vyskupysčių ribas, kur matysi esant reikalinga minėtose žemėse, kai nauda ir būtinybė to reikalauja, Revaloje ir Virumoje nepažeidžiant Lundo bažnyčios teisių. Prieštaraujantys, atidėjus apeliaciją, bus nubausti bažnytine bausme. Duota Terame, 5 dienos prieš birželio kalendas, mūsų pontifikato dešimtais metais.
    Taigi, šio reskripto galia akivaizdžiai matoma, kad Rygos bažnyčia ir vyskupas ir dėl Romos bažnyčios pasiuntinių, ir dėl kitų reikalų, kurie reikalauja daug išlaidų, siekiant naujos krikščionybės plėtros, tarsi visiškai visų kitų vyskupų ir bažnyčių priešakyje imasi Dievo naštos ir rūpesčio, o neturi nustatytų Rygos bažnyčios ribų už Dauguvos, tuo tarpu pats miestas yra Dauguvos pakrantėje. Todėl, matydami akivaizdžią krikščionybės pažangą, ir kad kitu būdu sunkiai arba niekada krikščionybė nesiplėstų, taip nustatome šios bažnyčios ribas už Dauguvos, kad Rygos bažnyčiai tos ribos būtų priskirtos, kurios apribojamos tarp Ventos ir Dauguvos taip, kad kyla Venta nuo jūros iki pat vietos, kur Abava įteka į Ventą, ir taip, kad Abava kyla iki pat jos ištakų, ir kad nuo Abavos ištakų tiesia linija siena eina Dauguvos link, iki pat pilies, kuri vadinama Kuoknese, ir šių ribų šeimininkais paskyrėme minėtą bažnyčią ir vyskupą taip, kad niekas šiose ribose be minėto vyskupo ir bažnyčios valios nedrįstų įsikurti ir, kad bet kas, kas Rygos vyskupui ar bažnyčiai šiose ribose darys prievartą įsikurdamas, valdydamas ar trukdydamas, težino, kad, jeigu, iš anksto įspėtas, nesiliaus per 15 dienų, valdžia, kurią vykdome, bus apaštališkos ekskomunikacijos pančiais supančiotas, nepažeidžiant Rygos miesto kurijos, arba markos, ribų, pagal tai, kaip mūsų rašte, kurį jie turi, išdėstyta. O jeigu kas nors manys, kad minėtose ribose turi kokių nors kitų teisių, jų teieško pas teisėtą teisėją. O Kuršo vyskupystę taip apibrėžiame, kad viskas, kas yra tarp Nemuno ir minėtos Ventos upės, iki pat Lietuvos, ir kur Abava įteka į Ventos upę, iki pat Žiemgalos ribų, tebūnie paskirta Kuršo bažnyčiai. O Žiemgalos bažnyčios ribas taip apibrėžiame, kad viskas už minėtų Žiemgalos ir Kuršo ribų apribojama tarp Nemunėlio ir Dauguvos, šiapus Neretos upės ir tiesia linija nuo Neretos ištakų Polocko link, tebūnie priskirta Žiemgalos bažnyčiai. O šias ribas nustatėme garbių tėvų vyskupų ir mylimų brolių H[eidenreicho], prepozito, ir Žiemgalos kapitulos, kadangi tenykštis sostas neužimtas, ir kitų krašto prelatų patarimu ir noru. Duota Rygoje, 1237 Viešpaties įsikūnijimo metais.

    Šaltinis: T. Baranauskas. Kuršo aktai. Acta Curoniae. 2017, p. 32-35; 129-130.