Žvėrių kailius ir jų odas savo reikmėms žmonės naudoja nuo neatmenamų laikų. Pradėjus auginti naminius gyvulius, jų kailiai bei odos neretai pagerindavo išgyvenimo sąlygas pirmykštėje atšiaurioje aplinkoje. Pirmieji kailių ar odos naudojimo būdai, veikiausiai, buvo tiesiog džiovintos neapdirbtos žalios odos. Ilgainiui kailius ir odą imta apdirbti įvairiais būdais, kurių pagalba jie tapdavo minkštesni bei ilgaamžiškesni. Ko pasekoje, kailiai ne vieną amžių atstojo piniginį vienetą prekyboje, o kailiadirbiai patapo atskiru amatininkų luomu vietos bendruomenėse. Ir nors negalime vadintis šio amato atstovais, norėdami dalinai patenkinti savo poreikį atkuriamojoje istorijoje, vis tik patys esame išbandę natūraliomis medžiagomis keletą kailių bei odos išdirbimo būdų.
Kailių paruošimas
Verta paminėti, kad prieš pradedant kailių rauginimą, iš pradžių labai svarbu juos tinkamai tam paruošti, idant gyvūno kailis liktų nesugadintas, o ir pats išdirbimo rezultatas būtų lengvesnis bei kokybiškesnis. Visų pirma, nuo nuvilkto gyvūno kailio odos reikia pašalinti gleives, mėsos likučius bei riebalus, kad vėliau rauginant šios dalys neapsunkintų pačio rūgimo ir gremžimo proceso. Be to, nepašalinti riebalai rauginant gali giliai įsigerti į odą, taip tarsi sušutindami kailio odą, kuri tampa minkšta ir lengvai plyštanti. Užmetus kailį plauku į apačią ant pusapvalio (gali būti apvalus) balkio ir prispaudžiant jį savo kūnu ar kitomis tam patogiomis priemonėmis, aštriu peiliu, dalgio geležte ar kitu aštriu įrankiu, nupjaustomos nereikalingos organinės dalys. Mažesnių gyvūnų kailiai, (lapės, bebro, barsuko ir t. t.) patogiau nusipjausto užvilkus jį galvūgaliu aukštyn ant į apačią palaipsniui storėjančio balkio. Rekomenduojama skusti ar nupjaustyti judesiu galvos link, nuo gyvūno užpakalinės dalies. Taip skutant sumažėja tikimybė kailio odą įpjauti bei pažeisti kailio plauko šaknis. Nuo elninių šeimos gyvūnų kailių odos nereikalingos dalys puikiai pasišalina lupant jas paprasčiausiai rankomis. Antra, iš kailio būtina pašalinti esamus skysčius (kraują, vandenį), jį džiovinant arba sūdant druska. Nuvilktą gyvūno kailį džiovinti reikia labai gerai vėdinamoje sausoje patalpoje. Išdžiovintą kailį galima susukti ir laikyti pakankamai ilgai, pakol bus imtasi rauginimo proceso. Svarbu, kad jo nepasiektų graužikai ar kiti galimi kenkėjai. Sūdyti kailį derėtų ištiestą, kailiu žemyn ir negailint druskos. Kartas nuo karto perskirstant jos sluoksnį odos paviršiuje, kadangi besišalindami skysčiai retkarčiais vietomis druską nuplauna. Sūdyto kailio laikyti ilgai nepatartina. Ruošiantis rauginimui, džiovintą kailį reikia mirkyti vandenyje, dažnai jį skalaujant ir keičiant vandenį. Iki kol suminkštės. Sūdytą išplauti vandeniu arba tiesiog gerai išpurtant druską. Taip paruoštas kailis merkiamas į paruoštą medinį indą (gali būti plastmasinis) jo rauginimui. Rūgimo procesas tiesiogiai priklauso nuo esamos temperatūros patalpoje. Užtrunka dvi ir daugiau savaičių. Juo žemesnė temperatūra patalpoje, juo ilgesnė bus rūgimo trukmė.
Odos paruošimas
Norint iš gyvūno kailio išgauti odą be plauko, reikia atlikti atitinkamus perdirbimo veiksmus. Tam reikalingi medienos pelenai. Jie užpilami šiltu vandeniu , santykiu 1:1 ar didesniu pelenų kiekiu. Galima pridėti šiek tiek druskos. Atlikus visas kailiams įprastas skysčių pašalinimo procedūras, kailis plauku į išorę (jei perlenkiamas) panardinamas į paruoštą šarmą. Retkarčiais keičiama kailio padėtis vartant. Laikoma šiltoje patalpoje. Tokiame šarme išbrinkusi oda atpalaiduoja plauko šaknis. Plaukas pašalinamas pešamas rankomis. Išskalauta oda vandenyje patalpinama į pasirinktą raugą.
Rauginimas eglių žievėmis
Vienas seniausių mums žinomų kailių rauginimo būdų, išskyrus rauginimą paties gyvūno smegenimis, kurio iki šiol kol kas nesame išbandę patys, yra rauginimas eglių žievėmis. Žievės tam reikalui išgaunamos iš gulsčios apvalios medienos arba neseniai išpjautos medienos, ją nužievinant. Sausuolio medžio žievė, šiuo atveju, yra netinkama. Galimi du rauginimo skysčio paruošimo būdai. Pirmas, eglės žievės (nebūtinai smulkintos) sudedamos į metalinį indą su vandeniu ir užvirinamos. Ataušęs skystis nupilamas į rauginimui paruoštą indą. Kailis panardinamas taip, kad būtų apsemiamos visos jo dalys (slegiamas mediniu dangčiu). Kitas būdas, eglės žievės susmulkinamos, sudedamos į rauginimo indą ir užpilamos verdančiu vandeniu. Ataušus užpilui, pusė plikytų žievių masės nuimama, merkiamas kailis, o ant jo pilama nuimta plikytų žievių masė. Užslegiama mediniu dangčiu. Žievių santykis užpilui lygus vandeniui, rekomenduotinas netgi didesnis. Priešingai, kailis susmardinamas. Rauginimo metu būtina kailį kelis kartus pavartyti, paskalauti, pakeisti padėtį esančiame užpile, kad neliktų neišraugintų susigulėjusio kailio dėmių, raukšlių. Oda (kailis jei šviesaus plauko) natūraliai tamsiai paruduoja.
Rauginimas rugiais
Šiam rauginimo būdui reikalingi rupiai malti rugių miltai, kurie užplikomi verdančiu vandeniu mediniame (gali būti plastmasinis) inde, santykiu 3 kg miltų dešimčiai litrų vandens. Papildomai į tokio raugo kiekį įberiama 1 kg druskos. Išbrinkusi miltų masė gerai išmaišoma, panardinus joje kailį dar kartą gerai permaišoma. Prislegiama dangčiu. Rauginimo proceso metu dažnai maišoma. Rugiais rauginta kailio oda patamsėja, yra elastinga ir šiek tiek primena žalią neišdirbtą odą.
Rauginimas alūnu
Alūno druska užpilama verdančiu vandeniu. Į šį tirpalą įpilama valgomosios druskos, retkarčiais pamaišoma, kol visiškai ištirpsta. Papildoma šiltu vandeniu iki reikiamo kiekio skysčio kailiui apsemti. Dešimčiai litrų vandens naudojama 700 gramų alūno ir 1 kg druskos. Ataušus skysčiui, papildoma šiltu vandeniu iki reikiamo kiekio ir į jį panardinamas kailis. Užslegiama mediniu dangčiu. Kailis kartkartėmis vartomas keičiant jo padėtį rauge. Rauginimui nerekomenduotinas metalinis indas. Alūnu išdirbta kailio oda steriliai balta.
Išdirbimas
Ištrauktas iš raugo kailis išskalaujamas vandenyje, nuvarvinamas, ištampomas, ištiesiamas arba kabinamas džiovinimui. Džiūnant nuolat tampomas, lankstomas pirštais, minkštinamas. Išdžiovintas kailis gali būti laikomas neribotą laiką iki paskutinės jo išdirbimo procedūros – gremžimo. Prieš pradedant gremžimą, kailio ar odos vidinė pusė suvilgoma šiltu vandeniu. Taip „atlaidinta“ oda ištiesiama ant pusapvalio ar apvalaus balkio (arba tiesiog ant kojos kelio), prispaustu kraštu gremžiama grublėtu arba aštriomis briaunomis lauko akmeniu. Gremžimo, skutinėjimo procedūrą galima atlikti ir nedideliu peiliuku, tik tuomet procesas vyksta ilgesnį laiką. Labai riebios kailio vietos apibarstomos valgomaisiais miltais. Atlikus gremžimą, kailis vėl tampomas, minkštinamas, kol visiškai išdžiūsta. Pabaigai dar kartą gremžiamas.
