Baigiamieji Žiemgalos vyskupystės aktai apima paskutinį Žiemgalos vyskupystės gyvavimo laikotarpį iki jos panaikinimo 1251 m. ir vėlesnius dokumentus, susijusius su buvusio Žiemgalos vyskupo Arnoldo veikla (iki 1261 m.), o taip pat dokumentus, susijusius su Žiemgalos vyskupystės paveldu XIV a. ir naujai skiriamais tituliniais Žiemgalos vyskupais (1303–1384 m.).
    Tai yra šeštasis projekto „Žiemgala XIII amžiaus dokumentuose“ leidinys ir trečiasis bei paskutinis 1218–1251 m. gyvavusios Sėlos-Žiemgalos vyskupystės aktų rinkinys. Tai buvo pirmoji katalikų vyskupystė, apėmusi ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos, todėl išsikeltas uždavinys surinkti visus išlikusius su ja susijusius dokumentus. Kartu baigiama pildyti ankstyvojo Žiemgalos istorijos laikotarpio spraga, nes 2014 m. išleistame pirmajame šio projekto leidinyje buvo paskelbti svarbiausi dokumentai, pradedant 1254 m. Žiemgalos dalybų aktais.
    Šiam rinkiniui atrinkti tie 1238–1261 m. laikotarpio dokumentai, kurie dar nebuvo skelbti ankstesniuose projeKto leidiniuose. Keli Žiemgalai svarbūs šio laikotarpio dokumentai, visų pirma 1237 m. Žiemgalos ir Kuršo vyskupysčių ribų patvirtinimo aktai, pateko į „Kuršo aktų“ rinkinį.
    Šiame rinkinyje skelbiami visi likusieji su Žiemgala susiję dokumentai iš laikotarpio iki vyskupystės panaikinimo 1251 m. Tarp jų – 1242 m. balandžio 19 d. popiežiaus legato Vilhelmo Sabiniečio (Modeniečio) dokumentas, kuriuo jis paskyrė Vokiečių ordinui vietas prie Žiemgalių upės, žemiau Mežuotnės, ir vietą Kurše, prie Ventos statytis pilis arba miestus, 1245 m. birželio mėnesį imperatoriaus Frydricho II privilegija Vokiečių ordinui, kuria jis suteikė teisę pastarajam valdyti visas žemes, kurias jis užkariaus Kurše, Lietuvoje ir Žiemgaloje. Taip pat skelbiami su Žiemgalos vyskupystės panaikinimu 1251 m. kovo mėnesį ir jos žemių dalybų proceso pradžia susiję dokumentai.
    Taip pat publikuojami dokumentai, susiję su paskutinių Žiemgalos vyskupų Arnoldo ir Henriko veikla bei su XIV a. tituliniais Žiemgalos vyskupais Hartungu, Tomu, Jonu Jagovu ir fiktyviu Žiemgalos vyskupu, o iš tiesų – Vanso vyskupu Bonifacijumi iš Piui. Tai leidžia atskleisti iki šiol mažai žinomus formalaus Žiemgalos vyskupystės gyvavimo XIV a. dokumentuose istorijos puslapius.